PORTRETAS
JĖZUITAI: TARNYBA DIEVUI IR ŽMONĖMS
Keletą kartų su Vilniuje gyvenančiais neregiais susitiko kunigas, Šv. Jonų bažnyčios rektorius, Antanas Saulaitis. Atrodo, kad su šiuo kunigu mezgasi, o gal jau ir užsimezgė ilgesnė vilniečių neregių draugystė. Gal tokia, kokia Vilniaus aklųjų bendruomenę siejo su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku? Kad geriau pažintume ir susipažintume su kun. A. Saulaičiu, paprašėme šį žmogų "Mūsų žodžio" redakcijai duoti interviu. Kunigas maloniai sutiko. Susitikome ir kalbėjomės Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur A. Saulaitis ir kunigauja.
* * *
Gerb. kunige, žmonės, bent šiek tiek sekantys bažnyčios gyvenimą, klausantys per radiją "Mažosios studijos" laidų žino, kad esate į Lietuvą atvykęs iš užjūrių. Tad nors truputėlį praskleiskite savo gyvenimo uždangą.
Gimiau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Karas nuo Lietuvos mus atskyrė. Atsiradome Rytprūsiuose, paskui Vokietijoje, o kai buvau devynerių metų, iš Vokietijos emigravome į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia užaugau ir baigiau mokslus. 1961 m. įstojau į Jėzuitų ordiną. 1970 m. baigiau kunigų seminariją. Išvykau į Braziliją. Dirbau Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje San Paule. Po septynerių metų mane perkėlė į Čikagą, į jėzuitų namuose įsikūrusį jaunimo centrą. Šiaurės Amerikoje dirbau dvidešimt metų. 1997 m., kai kunigas J. Boruta tapo vyskupu, čia, Vilniuje, kažkam reikėjo perimti jo pareigas. Taigi Lietuvoje gyvenu jau daugiau kaip ketveri metai. Prieš įstodamas į kunigų seminariją, Bostono jėzuitų kolegijoje baigiau chemiją. Jos žinias gilinau ir mokydamasis kunigų seminarijoje. Esu truputį dėstęs aukštosiose mokyklose užsienyje. Vilniaus universitete, Muzikos ir Dailės akademijose dėstau kursą "Krikščionybė ir kultūra". O šiaip labai mėgstu dirbti su vaikais.
Tenka girdėti nuomonių, kad Lietuvoje katalikybė yra konservatyvi, kad Vakaruose ji pažangesnė. Kaip jums visa tai atrodo?
Lietuva, išskyrus maldą ir tikėjimą, nuo visuotinės bažnyčios buvo atskirta. Visa tai, kas vyko ne Vakaruose, bet visuotinėje bažnyčioje, Lietuvai buvo sunkiai prieinama. Bažnyčios modernėjimas, net popiežių enciklikos apie Šv. Rašto studijas, Lietuvos tuo metu nepasiekė. Lietuvos bažnyčiai reikia keistis ir ji tai daro. Užsienyje visada egzistavo įvairūs katalikų, krikščionių sąjūdžiai: jaunų šeimų, jaunimo ir pan. Lietuvoje sovietmečiu tokių organizacijų negalėjo būti. Dabar jos kuriasi, tačiau kunigai dar nelabai prie jų pratę. Kitas Vakarų bažnyčios bruožas - socialinė veikla: valgyklos vargšams, ligoninės, jaunimo centrai. Kai Vilniaus arkivyskupu tapo Audrys Juozas Bačkis, tai jis pradėjo sakyti, kad bažnyčia turi atlikti kokius nors socialinius darbus. Pirmas žingsnis buvo "Betanijos" valgykla vargšams. Krikščionybė nuo pat savo atsiradimo turėjo mokyklų, ligoninių, prieglaudų. Bažnyčia nebūtinai turi išlaikyti ligoninę ar prieglaudą, bet ji gali šioms įstaigoms padėti, jas remti.
Sakėte, kad esate jėzuitas. Apie jėzuitus, bent jau Lietuvoje, yra lyg ir dvejopa nuomonė: liaudyje žodis "jėzuitas" reiškia kažką veidmainiško, tamsaus, bauginančio; antra vertus, visame pasaulyje jėzuitai garsėja savo mokytumu, išsilavinimu, įvairių pasaulietinių disciplinų išmanymu. Iš kur atsirado tokie skirtingi vertinimai ir požiūriai?
Pirmiausia dar labai stiprus sovietų įdiegtas stereotipas: bažnyčia, kunigai jau patys savaime yra blogas dalykas, o jėzuitai - tai kaip koks velnias!.. Aš atsimenu, kad istorijos vadovėliuose dar iki 1993 m. buvo piešinėlių, kaip jėzuitai atrodo: su tokia nosimi kaip dramblio, baisiomis ausimis... Neteisinga nuomonė apie jėzuitus galbūt susidarė dėl jų vienuolijos, pasižyminčios dideliu lankstumu, pobūdžio. Jau nuo XVI a. jėzuitai dirbo Indijoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje ir ten sugebėjo prisitaikyti prie vietinių kultūrų. Jėzuitų lankstumas, veržlumas, noras, kad žmonės pažintų Kristų, dažnai sukeldavo priešiškumą. O kalbant apie mokslą: jeigu žmogus yra išsilavinęs, jis gali geriau tarnauti kitiems žmonėms. Tai nereiškia, kad žmonės, turintys mažesnį išsilavinimą, būtų prastesni ar blogesni, ar negalėtų vykdyti Dievo valios. Vis dėlto viena iš jėzuitų vienuolijos tradicijų - siekti, kiek įmanoma, aukštesnio mokslo. Dabar jėzuitai pasaulyje turi 200 aukštųjų mokyklų ir beveik 2000 gimnazijų, kitų švietimo įstaigų, socialinių centrų. Daugelis jėzuitų turi dvi profesijas: pirmoji - kunigystė, antroji - kas nors iš teologijos, filosofijos ar tiksliųjų mokslų.
Grįžkime prie bažnyčios socialinės veiklos. Kuo konkrečiai pasireiškia ši veikla tose valstybėse, kuriose dirbote, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje?
Svarbiausias dalykas - išsaugoti žmonių gyvybę. Mano draugo parapijoje Brazilijoje vienas iš pagrindinių darbų buvo padėti apsirūpinti sveiku geriamu vandeniu. Bažnyčia nupirkdavo vandens filtrų ir išsimokėtinai parduodavo parapijiečiams, kadangi daugybė mažų vaikų tenai mirdavo nuo kirmėlių, kurios veisiasi nešvariame vandenyje. Jeigu nebūdavo ambulatorijos, tai parapija rūpinosi pati įsteigti arba išreikalauti iš valdžios, kad būtų įsteigta sveikatos priežiūros įstaiga. Pirmiausia - žmogaus gyvybė ir sveikata, tada - mokslas, rūpestis ligoniais ir seneliais.
Ar esant kunigu ir matant vaikų mirtis, niekada nekildavo abejonių Dievo valios teisingumu ir tikslingumu?
Visiems žmonėms kyla abejonių. Kai numiršta artimas žmogus, visi sakome, kodėl numirė mano artimas žmogus, kodėl šita nelaimė kaip tik man? Tai amžinas klausimas. Bet jeigu paimsime visą blogį pasaulyje, tai 98 jo procentai - žmogaus veiklos padariniai. Žmonės yra vieni kitiems žiaurūs arba nesudaro sąlygų, kad visi galėtų saugiai gyventi. Ne Dievas nužudo žmogų, kuris išgėręs vairuoja ir padaro avariją. Žmogus žuvo todėl, kad gėrė ir vairavo. Pasaulyje daug kur yra didelis skirtumas tarp vargingiausių ir turtingiausių, nėra vidurinės klasės. Jeigu kalbėsime konkrečiai apie Pietų Ameriką, tai Europa, Šiaurės Amerika, Japonija iš Pietų Amerikos labai pigiai perka žaliavas - cukrų, kavą, aliuminį. Darbininkas, ūkininkas tenai gauna labai mažai pinigų už tai, ką jis pagamina, ir todėl niekaip negali išbristi iš skurdo. Yra dar ir galvosenos dalykų: Pietų Amerika tris šimtus metų buvo Europos kolonija, o kolonijos paskirtis - kad kolonistai kuo daugiau iš jos išspaustų. Ta pati galvosena liko ir toms kolonijoms tapus laisvomis valstybėmis: paprasti žmonės tebėra tarsi kolonizuoti, o turtingieji - kolonistai. Čia vis dar nesuvokiama, kad valstybės galia yra solidarumas, o ne atskirų sluoksnių ekonominis pajėgumas.
Ar esate tose šalyse, kuriose gyvenote ir dirbote, sutikęs neregių? Jeigu taip, tai kaip jie gyvena? Kokie jūsų paties įspūdžiai iš tų susitikimų?
Taip, esu ir sutikęs, ir bendravęs. Aš studijavau Bostone, ten yra labai garsi Perkinso aklųjų mokykla - joje išvystyta daug visokių būdų, kaip padėti akliems žmonėms įeiti į normalų gyvenimą. Jėzuitų kolegijoje, kurioje studijavau, yra fakultetas, ruošiantis žmones dirbti su aklaisiais. Labai gerai atsimenu, kaip tie studentai laikydavo baigiamuosius egzaminus. Tai būdavo prieš Kalėdas. Kai visos parduotuvės ir gatvės pilnos žmonių, šitie studentai turėdavo, užsirišę akis, su lazdele rankose nukeliauti iš universiteto į miesto centrą ir tenai atlikti visokias užduotis. Esu dalyvavęs Perkinso aklųjų mokyklos mokinių rekolekcijose. Su šios mokyklos berniukais turėjome Mišias, pamaldas, vaikai pirštais skaitė Šventąjį Raštą. Pastebėjau, kad tie nematantys vaikai ir jaunuoliai kokiais dvejais metais labiau subrendę negu jų bendraamžiai. Aklų žmonių tekdavo matyti ir kitose valstybėse. Daug kur įrengti garsiniai šviesoforai; botanikos soduose, muziejuose prie eksponatų pritvirtintos plokštelės su užrašais brailio raštu. Yra ir reljefinių piešinių, iš kurių galima suvokti, kaip vienas ar kitas daiktas atrodo. Einant į muziejų arba į kitą istorinę vietą galima gauti magnetofono kasetę su tos vietos garsiniu pasakojimu. Nemokamai paštu siunčiamos akliems žmonėms knygos. Pietų Amerikoje daugelis žmonių gyvena neturtingai, tai atsiliepia ir neregių socialinei padėčiai. Negalima sakyti, kad čia fizinę negalią turinčius žmones kaip nors ypatingai išnaudoja. Lemia tai, kokiam socialiniam sluoksniui tu priklausai, gyveni toje šalyje seniai ar esi į ją atvykęs neseniai.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
