TIFLOHUMORAS
Jonas NEREGYS
DVEJYBĖ
Perskaitę šį pavadinimą, per daug neišsigąskite, nepagalvokite, kad kas nors dėl didelės išpirkos pagrobė vieną Šventosios Trejybės asmenį. Taip neatsitiko. Ji yra, buvo ir kaip anksčiau priiminėja gausius žmonių prašymus ir taip pat kaip žemiškoji valdžia neskuba jų tenkinti. Manau, jog po šito paaiškinimo galėsite ramiai skaityti eilinį Jono Neregio nuotykį.
Tą dieną jis ramus sėdėjo savo namuose ir klausėsi per radiją pranešimų apie įvairiausius kriminalinius nusikaltimus. Pakviestas į studiją policininkas įspėjo gyventojus, kad šie į savo butus neįsileistų nepažįstamų žmonių. Sakė, jog vagys dažnai apsimeta santechnikais, elektrikais ir kitokiais butų ūkį aptarnaujančiais darbuotojais. Esama plėšikų, pasislėpusių po policininkų uniformomis... Radijo pranešėjas siūlė per durų akutę gerai apžiūrėti už jų stovintįjį. Paprašyti parodyti dokumentą. Praverti duris tik tada, kai būsite visiškai tikras, jog už durų...
Išklausęs tų patarimų, Jonas liūdnai šyptelėjo pagalvojęs, kad akliesiems, gyvenantiems be reginčiųjų, duryse reikėtų ne akutės, bet ausytės.
Jono buto durys buvo senos, plonos ir nesandarios, todėl neatidarius jų su atėjusiuoju galima buvo lengvai susikalbėti net tada, kai pastarasis stovėdavo už rakinamų koridoriaus durų. Šį kartą žmogus stovėjo kaip tik už jų. Kai Jonas tuo galutinai įsitikino, atidaręs savąsias paklausė: "Kas ten?"
- Aš! Alvydas, - pasigirdo pažįstamas iš provincijos atvykusio giminaičio balsas.
Įsispyręs šlepetėsna nušlepsėjo pasitikti atvykėlio, kuris įsmukęs pro duris, staiga nutilo ir už kelių sekundžių prabilo rusiškai: "Ja uže zdies (aš jau čia). Ta pačia kalba dar pridūrė: "Lauk manęs sutartoje vietoje".
Jono kūnu nubėgo pagaugai. Suprato, kad prieš jį stovi plėšikas, atsitiktinai pataikęs pasivadinti giminaičio vardu. Žaibiškai puolė į savo kambarį ir užsitrenkė duris. Širdis daužėsi krūtinėje iš džiaugsmo, kad jis, nors ir aklas būdamas, suspėjo pasprukti. Rusiškai kalbantis "giminaitis" artėjo. Reikėjo ruoštis gynybai. Atrėmęs į duris kirvį, pakėlė telefono ragelį ir virpančia ranka ėmė rinkti policijos numerį. Tuo tarpu už durų vėl pasigirdo giminaičio balsas:
- Atidaryk, Jonai!
- Ar čia tikrai tu, Alvydai?!
- Aš, tikrai aš. Atidaryk.
- Vienas?
- Taip. Vienas.
- O kur tas rusas?
- Jis Kaune. Mobiliuoju su juo šnekėjau...
Su antruoju "atvykėliu" pas Joną išėjo panašiai kaip N. Gogolio "Vedybų" komedijoje su jaunikiu, iššokusiu pro langą. Priminsiu, ką tada pasakė būsimoji nuotaka, radusi tuščią kambarį: "Ir nėra, ir neišėjo".
