JUBILIEJAI
Juozas EŽERSKIS
DARBAI PALIEKA PĖDSAKUS
Oi, kaip greitai bėga, skuba į praeitį metai. Ypač jie nepastebimai prabėga tada, kai turi mėgstamą darbą, jaukų šeimos židinį, kai aktyviai dalyvauji visuomeniniame gyvenime. Ir tik tada, kai žmogui sukanka koks amžiaus jubiliejus, jis stabteli, susimąsto: koks gi buvo tas nueitas gyvenimo kelias? Ko pasiekta, ko galima tikėtis ateityje? Taip praeina žmogaus gyvenimo metai, jų pėdsakus palieka tik jo nuveikti darbai.
Daug ką turi prisiminti ir gali papasakoti
Kazys Kižauskas, sausio antrąją atšventęs savo šešiasdešimtąjį gimtadienį. Jis gimė Radviliškio rajone, Aukštelkų kaime, valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo 10 ha žemės. Kaziukas buvo trečias, jauniausias vaikas šeimoje. Be jo, dar augo du broliai. Pro Kižauskų sodybą tekėjo Vėzgės upelis - jame vaikai maudydavosi, žvejodavo, lakstydavo pakrantėmis. Mažojo Kaziuko vaikystė niekuo nesiskyrė nuo daugelio kaimo vaikų. Sulaukęs mokyklinio amžiaus lankė Aukštelkų septynmetę mokyklą. Ją baigęs metus laiko darbavosi tėvų ūkyje, kol įsidarbino kolūkio apskaitininku. 1960 m. jis buvo pasiųstas mokytis į Kėdainių rajono Šlapaberžės žemės ūkio mokyklą, kurią baigęs įsigijo plataus profilio mechanizatoriaus specialybę. Baigęs mokyklą, liko ten dirbti. Kaziui atsivėrė naujo, savarankiško gyvenimo perspektyva. Tačiau nelaimė jau tykojo - pikta pavydo ranka atėmė jaunuolio akių šviesą ir pakeitė pasirinktąjį gyvenimo kelią. 4 mėnesius jis praleido ligoninėse, bet regėjimo neatgavo. Iš viso buvo atlikta net 10 operacijų, tačiau ir tai nieko negelbėjo. 19 metų jaunuolis tapo neregiu, jam buvo pripažinta I regėjimo invalidumo grupė. Kazį apėmė neviltis, depresija, nes visi šeimos nariai išeidavo į darbus, o jis vienas per dieną likdavo namuose. Vilties kibirkštėlę jam įžiebė neregys Lionginas Ragėnas, su kuriuo Kazys gulėjo vienoje palatoje Kauno akių ligoninėje. Lionginas jam papasakojo apie tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją, patarė pačiam į ją įstoti ir įsidarbinti LAD Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate. Tai nudžiugino Kazį, sužadino norą pradėti naują gyvenimą.
Kazys pradėjo dirbti LAD Šiaulių GMK 1963 m. balandžio 8 d. Dirbo karūnkamščių ceche, vėliau montavo užuolaidų laikiklius. Taip kombinate jis darbavosi 10 metų. Tačiau Kazys svajojo apie masažuotojo specialybę. Jos buvo galima mokytis Rusijoje, Kislovodsko masažuotojų mokykloje, bet ten priimdavo tik su viduriniu išsilavinimu, o Kazys jo neturėjo. Todėl jis nutarė toliau mokytis Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyriuje. Mokyklą baigė per trejus metus, puikiai išlaikė egzaminus ir įsigijo vidurinį išsilavinimą. Tačiau įstoti į Kislovodsko masažuotojų mokyklą jam vis tiek nepavyko, nes į ją priimdavo tik iki 30 metų amžiaus, o Kaziui tuomet jau buvo daugiau. Tada gamybinio mokymo kombinato, LAD tarprajoninės valdybos vadovai ragino Kazį stoti į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Šiaulių universitetas), kur tuo metu nemažas būrys aklųjų ir silpnaregių neakivaizdiniu būdu studijavo tiflopedagogiką. 1977 - 1982 m. ją studijavo ir Kazys.
Į LAD (dabar - LASS) K. Kižauskas įstojo prieš 40 metų. Vėliau ne kartą buvo renkamas LAD centro valdybos, Šiaulių tarprajoninės valdybos plenumų nariu, 1973 - 1977 m. dirbo LAD Šiaulių miesto ir rajono pirminės organizacijos pirmininku. 1981 - 1985 m. Kazys dirbo Šiaulių tarprajoninių kultūros namų direktoriumi, o nuo 1985 iki 2000 m. - lygiai penkiolika metų - mokytojavo Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyriuje, o jį panaikinus - P. Avižonio regos centro specialiojo ugdymo skyriuje. Jis mokė brailio rašto Kelmės, Mažeikių, Radviliškio ir Šiaulių akluosius. Bet kokiu oru jis su žmona Elena keliaudavo pas savo mokinius: dalindavo jiems širdies šilumą, padėdavo įveikti paprastai po regėjimo netekimo atsirandančią depresiją. Turėdamas gražų balsą, Kazys daug metų aktyviai dalyvavo meno saviveiklos būreliuose. Jis dainavo chore, vokaliniame ir estradiniame ansambliuose, kaimo kapelai pritariant. Paklaustas apie savo hobį, Kazys su nostalgija prisimena Juozo Dzidoliko kadaise įsteigtą ir dabar, deja, jau sunykusį šiauliečių tiflotechnikos būrelį. Šiame būrelyje Kazys praleisdavo daug valandų iš medžio tekindamas vazas, žvakides, piramides sausainiams, dekoratyvines lėkštes. Dalis tų gaminių dabar puošia jo buto interjerą.
"Kaip dabar būtų reikalingas toks tiflotechnikos būrelis, kaip malonu jame būtų darbuotis!" - atsidūsta Kazys. Laisvalaikiu jis dar labai mėgsta žaisti šaškėmis. K. Kižauskas yra kandidatas į sporto meistrus, daugybę kartų LASS garbę gynęs įvairiuose turnyruose, atstovavęs Šiaulių miestui.
1964 m. K. Kižauskas sukūrė šeimą. Jis vedė silpnaregę, tame pačiame bendrabutyje gyvenusią Eleną, linksmą, simpatišką, darbščią, nuoširdžią merginą. Šeimoje jau užaugo sūnus, dvi dukterys, yra vaikaičių. Kižauskų namuose visada jauku, švaru, tvarkinga. Žmona dar dirba LASS Šiaulių įmonėje. Elena yra puiki dainininkė, folklorinio kolektyvo "Sedula" dalyvė. Ji moka daug giesmių ir jomis dažnai palydi buvusius bendradarbius į paskutinę kelionę.
Tai tiek norėjosi papasakoti apie Kazį Kižauską, atšventusį savo gyvenimo šešiasdešimtmetį. Laimingų metų tau, Kazy!
