LASS LITERATŲ KŪRYBA
Irena ŽURUMSKIENĖ
Iš gyvenimo pojūčių ir susidėlioja eilės.
Man atrodo, kad eiliuoju nuo vaikystės, tik neužrašydavau. Jei su kuo nors tekdavo susiginčyti ir įrodinėti savo tiesą, nepajusdavau, kaip imdavau karštai kalbėti eilėmis. Atsitokėdavau, kai pašnekovas nusikvatodavo.
Mano jaunystė - tai kasdieninis bendravimas su muzika, teatru, parodomis, literatūra. Mano darbas buvo atverti vaikams duris į muzikos pasaulį.
Dabar eilės atsiranda staiga. Jei pasitaiko po ranka popierius ir rašiklis, vos spėju užrašyti savo mintis. Ką užrašau - netaisau, tik vėliau perskaičiusi pataisau kokį žodelį. Jaučiu didelį rašymo žinių stygių. Mokausi iš žodynų ir iš gyvenimo.
Kartais jaučiuosi taip, tarytum manyje kunkuliuotų minčių ir pojūčių katilas. Kai užrašau mintis, kurį laiką nurimstu. Šiuo metu turiu užrašiusi apie 20 eilių ir apie 30 pasakėlių. Pasakėlių įkvėpėjai - mano mažieji anūkėliai. Jiems ir skiriu visas savo "Motulės pasakėles".
* * *
Gyvenimas - tai
įdomiausiai skaitoma
mana knyga.
Kiekvienas puslapis -
prabėgę metai ar diena.
Vartau aš mintyse
praėjusius laikus -
gyvenimo išmargintus lapus.
Lemtie tu mano,
kiek daug mielų veidų, vardų ar rankos paspaudimų,
bičiuliškų padrąsinančių ar išeinant palydėtų,
Tu man davei,
kaip dovaną,
kaip lauknešėlį.
Nešiau visu keliu aš jį,
prispaudusi prie virpančios širdies,
prie proto, kurio šiek tiek
taip pat į kelią man įdėjai.
Įdėjai dar jausmų,
o visa kita aš surast turėjau
keliaudama takais takeliais
tai klupdama, tai bėgdama
gyvenimo kalnais kalneliais.
Ir štai -
beveik jau parėjau
į Tavo aš namus.
Padėsiu krepšį, kurį nešiau,
prie Tavo kojų.
Padėsiu aš Gyvenimą
širdies ir proto,
ir jausmų.
Tikiuosi, mano siela bus
su jais taip pat kartu.
Jaunystės draugams
Jaunyste mano,
tu taip toli,
tu taip toli, kad niekada
sugrįžti į tave jau negali.
Sugrįžti į tave
galiu tiktai sapne,
ar tyloje,
kai ilgesys pasiglemžia mane.
O ten - jaunystėje manoj
veidai mielų draugų,
balsai dar skambantys širdy
ir mano atminty.
Visa širdim aš puolu praeitin,
kad prisiglaust galėčiau
aš prie jūsų -
ėjusių nuėjusių tolyn.
Tiesiu į jus rankas, mintis,
bet pirštai mano ir širdis
pakimba dabarty -
tarp praeities ir dabarties - dienų
bedugną.
Kaip man nutiesti lieptą praeitin.
sava širdim?
Kokia gili bedugnė...
. . . . . . . . .
Kai įžengei į žemės dalį,
kuri vadinama kapais,
Tikriausiai pajutai, kokia šventa ramybė
tvyro viršum visų, kur atgulė,
palikus sielai kūną -
visai dar jauną ar visiškai netekusį jėgų.
Išreikšti žodžiais pojūtį,
kuris visur plevena -
aplink mane, tave ir juos,
išėjusius į paslaptį, nuo amžių
mums suprast užgintą,
kol patys ten atgulsime, pakvietus mus -
ateik ir tu.
Ir mano žvilgsnis slenka vis gilyn į erdvę,
į tą ramybę virš visų,
kuri apgaubia gulinčius ir tuos, kurie dar lanko juos malda,
gėlių žiedais, žvakelių ugnimi.
Ramybė Jums.
Ramybės reik ir mums,
kad sielos nedraskytų
kaltės ir ilgesio rauda.
Malda
Aš jaučiu, kaip slegia mano galvą
gyvenimu užterštos mintys.
O, Dieve, išvalyk jas, manas mintis,
palengvink mano galvą.
Aš jaučiu, kaip spaudžia mano širdį
paiki jausmai ir norai.
O, Dieve, atlaisvink mano širdį,
išleiski ją iš spąstų.
Aš jaučiu, kaip spurda mano siela
tarytum paukštis įsipainiojęs į tinklą.
O, Dieve, išlaisvink mano sielą,
teskrenda ji į laisvę, į žydras erdves.
Te mintys mano būna tyros,
širdis švelni ir mylinti, kantri,
o siela teįgaus ramybę.
O, Dieve, palaimink mano sielą -
tada ir mintys tyros bus,
kantri širdis ir ramūs bus jausmai.
Tegul per apvalytą mano sielą Tavimi,
šaltinis į kitus sruvena -
Doros,
Tikėjimo ir
Meilės.
PASAKA SENELIUI IR SENELEI
Netoli nuo ežero, tarp dainuojančių pušų stovėjo dailus namelis. Nors jau seniai jis čia stovi, tačiau vis dar buvo tvarkingas, gražiai išdažytas, dailia medine tvorele aptvertas. Darželyje po langais žydėjo gėlės, o sode aviliuose bitelės savo gyvenimą gyveno. Šiltomis vasaros dienomis nuo jų dūzgimo oras virpėdamas tyliai skambėjo. Jautei, kad čia yra ir meilė, ir džiaugsmas, ramybė ir dar kažkas, ko visi žmonės taip trokšta savame gyvenime surasti.
Taip ir buvo, kol namo šeimininkai buvo dar jauni. Betgi mūsų gyvenimas kaip grybas - taip greit užauga ir perauga, o peraugęs visiems jau nebekoks. Paseno ir jie abu. Naktimis atsibundi nuo sąnarių skausmo, - vertiesi ant vieno šono - skauda, ant kito - taip pat negali ilgiau išgulėti. Nerandi sau vietos, vartaisi ir tiek. Lipi iš lovos, pažadini kitą. O tas jau ir niurzga: "Kur dabar šleivoji naktį, miegoti neduodi". "Išgersiu mėtų arbatėlės su medučiu, pasėdėsiu apsigaubusi šiltai, gal palengvės", - lyg ir sau ar jam pasakai. Besėdint prie lango ir rytas ateina.
Nepajuto, kada nustojo vienas kitą Katinėliu ir Saulute vadinti. Nesudrebėjo širdis, kai pirmą kartą vienas kitą užuomarša, bambekliu, vėpla pavadino.
Tik susapnavo kartą naktį abu tą patį sapną: žydinčią pievą, medumi kvepiančią liepą, tekančią saulę pro pušynėlį už namo, vestuvinį maršą, kuris skamba vis garsiau ir garsiau.
Staiga nubudo abu vienu metu. Muzika tirpsta, tolsta, o vestuvinis būgnas taip trankosi ausyse, atsiliepdamas aidu širdyje. Palengva abu atsisėda, vienas kitą paremdami pečiais, klausosi kaip tolsta vestuvinis maršas ir tilsta būgnai.
- Kas čia buvo, Katinėli?
- Nežinau, Saulute.
Ir vėl pasigirdo muzika. Dabar ji skambėjo kieme, tarytum kviesdama sekti paskui ją.
Ir kėlėsi seneliai iš lovos, nejausdami nei savo senų kaulų silpnumo, nei galvos svaigimo. Atrodo, kad muzika juos veda atgal į jaunystės dienas. O kai abu išėjo pro duris į kiemą, tai kojos pačios ėmė bėgti link kviečiančių smuikelio garsų.
Kaip savo vestuvių dieną, susikibę už rankų, nuėjo seneliai takeliu pro žydinčius bijūnus, pro kiemo vartelius į tas dienas, kur abu vienas kitą Katinėliu ir Saulute vadindavo.
