JUBILIEJAI |
Gražina SIDEREVIČIENĖ YRA KĄ PRISIMINTI |
Drėgme ir lijundra alsuojanti sausio pabaiga. Šiandien vargu ar kas pasakys, koks buvo 1922-ųjų sausis, kai Akmenės rajone, Suginčių kaime, gimė šio rašinio herojus - kaunietis Vosylius Krupenkovas, žmogus 28 metus vadovavęs LAD Kauno gamybinio mokymo kombinato šepečių cechui, nuo vaikystės įsimylėjęs muziką, virkdęs smuiką, grojęs akordeonu, valandų valandas praleisdavęs prie fortepijono. Matyt, taip jau buvo lemta nerimastingam Vandeniui, kad tikrąjį muzikos skonį pajuto tik atsidūręs Kauno aklųjų institute, kur dauguma mokytojų ir mokinių buvo tarsi apkerėti muzikos ar dainos. O iki tol gyvenimas ne tik nelepino, bet ir blaškė iš vietos į vietą. Būdamas devynerių Vosylius su šeima, ieškančia skalsesnio duonos kąsnio, net keliavo į Braziliją. Čia gabus ir smalsus vaikas greitai išmoko portugalų kalbą (dar ir šiandien mena kai kuriuos žodžius) ir kažin kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu ne absurdiška tėvo, brolio ir sesers mirtis nuo dizenterijos. Šitaip susiklosčius aplinkybėms kelias vedė atgal į Lietuvą. Su giliu atsidūsėjimu Vosylius, prisiminęs ta sunkų metą, ištaria: "Grįžome, kaip sakoma, svetimais pinigais. Mama susipažino su vienu lenku iš Lietuvos, tas mums ir padėjo". Matyt, gero žmogaus būta, kad tik atjautos skatinamas pagailėjo svetimoje žemėje besiblaškančios šeimos. Regėjimo problemos berniuką kamavo nuo vaikystės. Bet akys silpo pamažu ir, jeigu būtų susirūpinta laiku, kaip rekomendavo gerasis profesorius Petras Avižonis (parašęs valsčiaus viršaičiui, kad reikia piniginės paramos akims gydyti), tikriausiai būtų pavykę išgelbėti regėjimą. Kadangi anuomet veltui negydė, o lapelį su profesoriaus rekomendacijomis viršaitis užmetė, liga progresavo. Jubiliatas guodžiasi ir kartu džiaugiasi, kad savo vaikų veidus jis dar spėjo pamatyti ir įsiminti. Kaip ir daugelis veteranų, ir šiandien neabejingų mūsų sąjungos likimui, Vosylius Krupenkovas tampa ypač šnekus, kai kalba apie buvusią darbovietę. Jo žmona Vaidilutė neabejodama sako: "Jis ir šiandien gyvena ta įmone". Iš jos intonacijos junti, kad ir pačiai tie reikalai ne mažiau svarbūs, nes šioje šeimoje dalijamasi ne tik kiekvienu džiaugsmu, bet ir mažiausiu rūpesčiu. Vaidilutės ir Vosyliaus klausomės keturiese: Stasys Babonas, Elvyra Rusteikienė, Juozapas Stankevičius ir šių eilučių autorė. Žinodami, kad ligų prispaustam jubiliatui gydytojai pataria saugotis tiek per daug teigiamų, tiek neigiamų emocijų, nerengėme gimtadienio šventės kultūros namuose, o atėjome pasveikinti į jaukius, šiltus namus. Žiūrime ir negalime atsistebėti: mūsų ligonis visai nepanašus į ligonį - net ir tokių būdingų garbiam amžiui raukšlių beveik nėra. Pradžiunga, mus pamatęs, kviečia prie stalo. Juozapas Stankevičius perduoda linkėjimų nuo bendradarbių ir pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad Vosyliui Krupenkovui vadovaujant šepečių cechui ir pinigų, ir duonos buvę daugiau. Jubiliatas su nostalgija prisimena anuomet labai madingo racionalizacinio judėjimo metus. Įsitraukęs į jų gretas Vosylius pateikė ne vieną pasiūlymą ir didžiavosi, kai vienas jų davė 48 tūkst. rublių naudos. O manyje tarsi koks kipšiukas sėdi - neduoda ramybės dar Atgimimo pradžioje ištarti gero jubiliato bičiulio Juozo Menkevičiaus žodžiai: "Vosylius visada buvo didelis Lietuvos patriotas, ne vienas gimtadienis ar šiaip vaišės neapsieidavo be tarybiniais metais draustų lietuviškų (neretai ir partizaniškų) dainų. Baugoka būdavo, kad kas neįskųstų." Kai primenu tai, žmona Vaidilutė juokiasi: "Oi, būdavo dar geriau! Išgers Vosylius keletą taurelių, liepia visiems stotis ir dainuoti "Lietuva, brangi". Ir kaip tada nepaklausi: "Jeigu jau taip, tai kam į komunistų partiją stojot?" Paaiškėja, kad niekada į tą partija rimtai nežiūrėjęs, bet dešimtį metų išdirbus cecho viršininku, pasikvietė partinės organizacijos sekretorius L. Vilkevičius ir liepė pasirinkti: "Nori dirbti - stok į partiją". Ėjo 1947-ieji, ką tik išgirstas raginimas - jau ketvirtas. Namuose du maži vaikai, žmona - Smetonos laikų karininko dukra, kaip savo tikrąsias pažiūras gerbiančiam žmogui tai buvo nelengvas išbandymas. Žmona jautė esanti sekama, bet, būdama be galo veikli, visada turinti šimtus visuomeninių pareigų, stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Vyresnio amžiaus žmonės puikiai atsimena, kaip Vaidilutė viena pirmųjų susirūpino mikrorajono vaikais, ypač nepilnamečiais. Dar kultūros namų nebuvo, o Vaidilutė būrė vaikus ir paauglius, rengė šventes, ekskursijas (išvažinėti tolimiausi Lietuvos kampeliai), vasarą - stovyklas. Tik iš jos patirties sėmėsi ir buvusi vaikų sektoriaus vedėja Bronė Vereikytė. Pasitikinti savimi, žinanti, dėl ko gyvena, ši moteris glaudė ir globojo iš tarybinės kariuomenės pabėgusius kareivėlius, ieškojo jiems drabužių, prieglobsčio. Atėjus Atgimimui, įsijungė į Birutiečių veiklą. Kad moteris ne iš kelmo spirta, byloja ir toks faktas: po Vosylių ištikusio sunkaus infarkto, gydytojas teigė, kad jis išgyvens du tris mėnesius. Vaidilutė tada pasakė: "Aš jį pastatysiu ant kojų". Ir pastatė. Šitaip palaikydami vienas kitą jie išgyveno penkis dešimtmečius. Auksinių vestuvių nekėlė - saugojo vyro sveikatą. Žinoma, dabar jau praeitis - smagūs Vosyliaus vakarai grojant šokiuose, cirke ar koncertuose, džiazo kapeloje, su estradiniu ar pučiamųjų instrumentų orkestru. Bet gera, kai yra ką prisiminti ir kuo pasidžiaugti. Be abejonės, pats didžiausias džiaugsmas - vaikai ir anūkai. Šiandien, kai Vosylius Krupenkovas peržengė 80-ojo gimtadienio slenkstį, o žmona Vaidilutė praėjusį gruodį atšventė septynis dešimtukus, jie sako: "Kaip viena šeima gyvename keturios šeimos: sūnaus Lioniaus, dukros Inos ir anūko Martyno". Tik pavydėti ir pavydėti tokio susiklausymo, tokio geranoriško kartu bendravimo. Tiesa, sveikata vis šlubuoja ir taip vadinamą kolektyvinį sodą, kuriame praleista dešimtys vasarų, teko atiduoti vaikų globai, bet jie jaučiasi laimingi. Mylimi vaikų ir anūkų, lankomi draugų, prisimenami visų, jiems linkinčių gero. Palinkėkime ir mes dvasios ir kūno stiprybės Vaidilutei ir Vosyliui Krupenkovams! Ir ilgų, viltingų gyvenimo metų! |