TIFLOHUMORAS
Jonas NEREGYS
KUR "DUNOJUS" BUVO
Ėjau anądien į Aklųjų biblioteką knygų pasikeisti ir ten užkliuvau už kažkokio griozdo. Pasakoju apie tą biblioteką, kur Vilniuje, Skroblų g. 10. Ale, kad ir ta Skroblų gatvė išsiplėtė. Juk čia, kur dabar tas Skroblų 10, bemaž pats Tiesiosios gatvės vidurys buvo. Mai, galas tą vidurį - čia įdomesnis kitas dalykas - ties ta vieta, kur dabar biblioteka, "Dunojaus" restoranas stovėjo. Aišku, saviveiklinis, nes tuomet visur saviveikla madinga buvo. Dar - nevaldiškas ir, kaip dabar pasakytume, niekur neįregistruotas. Stovėjo ten namelis bemaž ant vištos kojelės, ir to namelio šeimininkė, turbūt ir savininkė, tą restoraną ir laikė. Iškabos nebuvo, ir kas žinojo, galėjo užeiti ir pasivaišinti. Buvo ir šiltų, ir šaltų užkandžių, o išgerti degtinėlės - kiek nori. Ir atsitiko sykį ten toks dalykas. Šeimininkė vieną dieną apsižioplino ir kepsniams mėsos nepasirūpino, o čia darbo diena ėjo į pabaigą ir darbą baigę taksistai turėjo užgriūti. Taip visada būdavo, nes už tvoros tada taksi parkas buvo. Ta tvora ir dabar už bibliotekos galo tebestovi, tik parko seniai nebėra. Ką darys šeimininkėlė! Turėjo ji tada nusipenėjusį katiną Vaską - čiupo jį ir puikų troškinį padarė.
- Čia jums šiandien troškinta triušiena. Gerai pagaminau - puiki užkanda bus. Į sveikatą, vaikinai!
Vaikinai pavalgė, išgėrė ir išsiskirstė, bet nuotykis tuo nesibaigė. Mat šeimininkė neiškentusi apie tai kaimynams papasakojo pridėdama:
- Vaską surijo net pirštus apsilaižydami ir kad nors vienas būtų suabejojęs, kad čia ne triušis.
Atsigirdo tos dienos svečiai taksistai, ir ne vienas, kad ir po kelių dienų, išsivėmė, bet ir atkeršijo - "Dunojų" padegė. Štai kaip būna už netikrus dalykus. Aš bijau, kad ir bibliotekai taip neatsitiktų, nes ir čia panašūs dalykai dedasi - panašaus apgaudinėjimo yra, o ir, kaip sakiau, vieta ta pati.
Tat, kaip sakiau, užkliuvau už kažkokio griozdo, kad per daug bibliotekos vestibiulyje į dešinę pasukau. Ėjau ten į "Įgarsintas knygas". Sustojau ir ėmiau apčiupinėti, kas čia per daiktas. Stalas ne stalas pasirodė, bet greit supratau, kas čia per tvarinys. Aa, juk čia tas garsusis Skroblų mikrorajono maketas. Mat dabar, kaip sako, pamatysiu, ko nematęs. Ir iš tikrųjų! Ištiesiau rankas, pasilenkiau, prie pat prisilenkiau, ir su rankom vos vos stalo ar kokio kitokio postamento galus pasiekiau. Kad didelis, tai didelis! Pločio nematavau, nes tvarinio plotis, pasirodė, esąs ne toks didelis. Tada puoliau čiupinėti, kas ant viršaus, o ten visokių dėžučių priklijuota. Per tas dėžutes nieko negaliu suprasti. Teisybė, jos nevienodos - visokių dydžių ir visaip išlankstytos, visaip sukabintos. Nežinojau, ką ir bečiupinėti, kad nors kiek susigaudyčiau. Priėjusi moteris, kad ir abejodama, pasakė: "Čia turbūt Žemaitės gatvė". Atsirado ir man nuo ko pradėti. Štai, kaip visur gidas reikalingas. Tada ir susiradau visas dėžutes palei Žemaitės gatvę, o toliau, galima sakyti, - nė iš vietos. Visokias dėžutes randu, o kokiose jos gatvėse - surasti negaliu. Pabandžiau kokią dėžutę nukelti, kad aplinką galėčiau apčiupinėti. Nieko neišėjo - stipriai priklijuotos. Tada ir supratau, kad maketas padarytas žiūrėti iš viršaus. Dėžučių kepurikes apčiupinėjau, bet kas iš to, kad prie žemės prieiti negali, nežinai vietos, kur stovi. Kad nors kėdė būtų, bet kam ta kėdė, jei čia skirta žiūrėti iš "paukščio skrydžio". Ir susigraudinau prisiminęs, kaip gražiai maketas buvo "Mūsų žodyje" aprašytas. Vis ta propaganda, o naudos jokios! Ar ir čia ne vietoje triušio - katinas? Kitas katinas pakištas - tai tie plytelių takeliai prie bibliotekos. Nors žeme rėplinėk, kad suprastum, kur koks plytelių takelis eina, o čia dar ir stulpas ieškojimui pagerinti. O juk tie takeliai - išgirtoji tiflotechnika, ir dar iš Vakarų atvežta. Kažin ar tais takeliais į Vakarus nueisime - juk ilgai reikia trypti vietoje, kol ką supranti. Sykį net su kitu aklu ant tos plytelių raizgalynės susidūriau. Tas ir sako: "Tai ir tu aklas? Vadinasi, ir tu nieko nepasakysi, kaip čia šitoje raizgalynėje susigaudyti. Stok čia ir reginčio palaukim." Laimė, ilgai stovėti nereikėjo - bibliotekos direktorė iš kažkur grįždama kelią parodė. Ir patarėme, kad katienos, kokia riebi nuo propagandos ji bebūtų, neprisileistų prie bibliotekos nė per žingsnį. Verčiau jau nieko, jei triušio nėra. O mudu taip bestovėdami suspėjome ir vietą aptarti. Padejavome, kad tokioje nelaimingoje vietoje biblioteka pastatyta, kur kadaise vietoje troškinto triušio troškintas katinas buvo pateiktas, ir kad dabar panašūs dalykai kartojasi. Kad tik kas nepadegtų!...
