NAUJOS KNYGOS
Alvydas VALENTA
APIE BALTĄ VARNĄ IR BALTĄ GĖLĘ...
Kas yra šiuolaikinė poezija? Modernus ir postmodernus, daugiabalsis, daugiareikšmis kalbėjimas, metaforos, formos agresyvumas? Eilėraštis dažniau griauna, sprogdina, dekonstruoja ir dešifruoja, nei stato, augina ir kuria. Ar tai blogai? Tikriausiai ne. Poezija yra tokia, koks yra gyvenimas, nors ir nėra to gyvenimo dokumentinė nuotrauka. Tačiau, matyt, visada egzistavo ir egzistuos kitokia poezija, žiaurumo, cinizmo, visuotinio susvetimėjimo ir visuotinės demagogijos akivaizdoje ieškanti gyvenimo džiaugsmo, dainuojanti apie vasaros dangaus ir pražydusios gėlės grožį; prasmės ieškanti išplaukusių tėviškės rugių brandume, o ne anglosaksiškoje ar prancūziškoje tradicijoje. Tokia poezija - balta varna juodų, taip sakant, normalių varnų būryje. Tačiau gamta neklysta, ji visada žino, ką daro net ir tais atvejais, kai į "juodų" varnų būrį paleidžia vieną "baltą".
2001 metų pabaigoje Lietuvos aklųjų biblioteka išleido antrąją neregio poeto Broniaus Kondrato knygą "Tamsoje balta gėlė". Pirmoji - "Tarp minties ir akmens" - išleista prieš trejus metus. Ir tada, ir dabar B. Kondratas tapo kasmetinio neregių literatų konkurso laureatu.
Kaip šios antrosios knygos įžangoje teigia jos redaktorė ir sudarytoja Elena Mezginaitė bei poetas Vladas Šimkus, eilėraščiai, rašyti nebejauno nematančio žmogaus - ryškūs ir mąslūs: "Žmogus - ir Dievas, laikinas ir trapus gyvenimas - ir amžinybė. Šios priešpriešos poezijai teikia gelmės. Ne optimizmas, o panteistiška dvasios ramybė, atėjusi turbūt iš amžių gūdumos, gaubia jo kūrybą. Margo drugių ir paukščių pasaulio, atplukdyto mintimis iš vaikystės, ir jaunų dienų nostalgija nevirsta sekliais sentimentais, o leidžia apmąstyti gyvenimą."
B. Kondratas rašo pasikliaudamas kalbos ir žodžio sukaupta patirtimi, literatūrine tradicija, nesistengdamas jos laužyti ar perrėkti. B. Kondratas neslepia, kad jo poeziją iki šiol maitina tie patys šaltiniai, kurie maitino praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio lietuviškąjį neoromantizmą: Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Jono Aisčio kūrybą. Tad naująją šio autoriaus knygą "Tamsoje balta gėlė" pirmiausia į rankas, matyt, paims tie, kam artima neoromantikų poetinė tradicija, sklandi taisyklinga jų eilėdara, šiek tiek liūdnokas ir kartu toks šviesus, tarytum iš liaudies dainų, jų kalbėjimo būdas.
ELDORADAS
Aš ieškojau briedžio rago,
Nerasto ilgai,
Aš ieškojau Eldorado -
Atvedė ragai.
Kalvoje išniro briedis
Proveržiu staigiu,
Saulę tekančią sugriebęs
Klasika ragų.
Jis sustingo čia, iškeltas
Žaižara žolės,
Tarsi skulptoriaus iškaltas
Saulei pakylėt.
Tarp ragų spurdėjo saulė,
Tryško pro šakas -
Tas stebuklas, tas pasaulis
Tiesė man rankas.
O drugiai, o paukščiai nardė
Tarp visų žiedų,
O skambėjo vienas vardas
Iš visų vardų.
Eldorado, Eldorado!
Šaukta iš širdies,
Kad nei briedžio, anei rago,
Anei tos šalies.
JOVARAI
Ant kalno tie dvarai,
Kaip debesys balti,
Prie vartų jovarai,
Aukšti kaip išmintis.
Jei vartai atkelti -
Išjota į karus.
Ne jovarai kalti,
Jei grįžtančių nebus.
Jei juodas varnas skris,
Naktelė sudrebės -
Tai aukso žiedas kris
Į dvarą kaip duobėn.
Kris aidinčion naktin -
Visa naktis aidės,
Kris motinos širdin,
Kur kas giliau smilties.
