JUBILIEJAI
Gražina SIDEREVIČIENĖ
RENKASI ŠVIESĄ
Kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, pasiramsčiuodamas lazdele, nuolat pailsėdamas laiptais sunkiai kopia besišypsantis senukas. Atkakti į kultūros namų salę, kurioje vyksta folkloro ansamblio "Kanapija" repeticijos, Petrui Simanavičiui, šių metų lapkričio 11-ąją atšventusiam savo 90-ąjį gimtadienį, išties nelengva. Metų našta vis labiau slegia pečius, linksta kojos, bet noras būti tarp dainuojančių žmonių toks didelis, kad jubiliatas niekaip negali jam atsispirti. Kaip įmanydamas veja šalin mintį, kad vieną kartą teks užsidaryti tarp keturių sienų ir išgyventi tokį skaudinantį vienišumo jausmą.
Žvelgiant nuo devyniasdešimtmečio kalvos kiekviena gyvenimo atkarpėlė atrodo tokia svarbi ir atmintina. Nors jubiliatas skundžiasi, kad ir atmintis nebe ta ir jėgos pamažu apleidžia, vis vien, matyt, žemaitiško atkaklumo vedamas nepasiduoda senatvei. Tegu ir draugų padedamas lipa į sceną, dalyvauja visose šventėse, vakaronėse. Tiesa, nemėgsta triukšmingų koncertų ir vulgaraus humoro.
Kaip ir daugeliui mūsų, Petrui Simanavičiui brangi vaikystė ir tėvų namai. Ir mes kartu grįžtame į dvidešimtojo amžiaus kaimą netoli Viduklės. Dviejų galų didelė kaimiška troba - pusė jos išnuomota mokyklai, kurioje ir baigė keturis skyrius. Į mokslus kibdavo tik pasibaigus rudens derliaus nuėmimui, o, prašvitus pavasariui ir sužaliavus pirmai žolei, pamokoms nebelikdavo laiko. Tėvai turėjo 30 hektarų ūkį, tačiau jis nebuvo pelningas. Plušdavo iki devinto prakaito, o naudos... Širdis atsigaudavo sulaukus šventadienio šokių.
Ką jau ką, o pasišokti Petras tikrai mėgėjas. Sako, šoktų ir šiandien, tik štai kojos nebeklauso.
Skaudžiausia jubiliatui prisiminti sovietmečio pradžią. Ironizuodamas jis sako: "Kai sovietai išlaisvino iš lašinių ir marškinių, reikėjo kažkaip suktis, kad nepatekčiau į jų kariuomenę. Sumaniau pasidaryti miško darbininku, nes medkirčiams tarnauti kariuomenėje nereikėjo. Nesuspėjau. Užklupo saugumiečiai beviešintį pas vieną iš miško darbininkų. Išsivedė. Vos spėjau paltą ir kepurę nugriebti. Buvo žiemos metas, o jie norėjo pusplikį išsivaryti. Nuvežė į Šiluvą, tris paras išlaikė areštine paverstame žydo svirne. Nei atsigulti, nei atsisėsti - stačių tiek pritutino, kad ant vienos kojos stovėti tekdavo. Ką galėjom daryti? Meldėmės. Iš Šiluvos teko keliauti į Kauno kalėjimą. To negana - iš Kauno pervežė į Vilnių, po to - atgal į Kauną. Taip tąsė, tardė aštuonis mėnesius. Trūks plyš norėjo sufabrikuoti bylą, o įrodymų neturi. Įmetė į kamerą su provokatoriais. Tie išsijuosę kad jau keikia, kad jau peikia tarybų valdžią. Po to klausia, ar tikiu Dievą. Sakau, kad tikiu ir kiekvieną dieną meldžiuosi. Prikibo - o ką tau tas Dievas davė? O aš sakau: turiu rankas, kojas - viską Dievas davė. Nieko nepešę, permeta į kamerą, kurioje saugumiečiai apsimeta Lietuvos partizanais. Ir čia provokacijos. Tik Dievui galiu dėkoti, kad neįklimpau. Bylos nesufabrikavę paleido. Teko sprukti kuo toliau."
Petras Simanavičius pasirinko Klaipėdą. Ten atsitiktinai sutiko verslu bandantį užsiimti žmogų. Šių dienų požiūriu tai atrodė gana saviveikliškai - atitvėrė kambario kampą, pasakė, kad čia bus patalpa parduotuvei, ir pasiūlė Petrui padirbėti pardavėju. Tas sutiko. Rodės, viskas įėjo į normalias vėžes. Užsidirbo pragyvenimui, turėjo pastogę. Bet nebuvo lemta gyventi ramiai ir patogiai. Gatvėje atsitiktinai sutiko savo krašto vaikiną, kaip Petras sako, gerų tėvų vaiką. Pamaitino, nakvynę davė. Pasirodo, šis buvo sekamas saugumo, nes priklausė Lietuvos partizanų būriui. Vėl prasidėjo tardymai, trukę pusantrų metų. Petras su kameros draugais kasdien kalbėdavo rožančių ir tiki, kad tai jį išgelbėjo, nes už "bandito" laikymą grėsė mažiausia dešimt metų kalėjimo. Petras laiko stebuklu, kad saugumiečiai patikėjo ir juo, ir anuo vaikinu. Abu vienu balsu tvirtino, kad Petras nieko nežinojo apie kaimyno dalyvavimą partizanų kovoje. Ši akistata saugumiečiams buvo pralaimėjimas, o Petras pasijuto tarsi gavęs kelialapį į naują gyvenimą. Sumanus vyriškis įsidarbino Švėkšnos vaikų namuose sandėlininku. Darbas buvo ne iš lengvųjų - klestėjo vagystės. Karo nualinti žmonės be skrupulų griebė viską, kas po ranka pakliuvo. Tai alino, nes Petras negalėjo su tuo taikstytis. Tėvų išauklėtas nesigviežti svetimo gero po pusantrų metų atsisveikino su gražiu Švėkšnos miesteliu ir grįžo pas mamą į Viduklę. Broliai Vincas ir Antanas su šeimomis kentė tremtinio dalią Sibire. Daug patyręs ir išgyvenęs sumanė laimės paieškoti dideliame mieste. Nukako į Kauną. Laikai jau buvo ramesni, ėjo 1955-ieji. Pavyko gauti tarnybą draudimo įstaigoje. Nereikėjo galvoti, kaip užsidirbti duonos kąsnį, galėjo pasirūpinti ir vieniša mama.
Didelė meilė nukeliavo į praeitį ir paliko tik romantiškų prisiminimų: karo ir pokario sumaištis ir negandos išskyrė su mylima mergina, bet kaip išgyventi be šeimos šilumos ir jaukumo? Ieškojo ramybės ir gerumo. Ir surado. Vedė už save vyresnę moterį, kuri, kaip mena Petras, buvo išties labai gero būdo. Išgyveno dvi dešimtis metų, vaikų nesusilaukė. Žmonai sunkiai pasiligojus, pusantrų metų su neišsenkančia kantrybe slaugė paralyžiuotą gyvenimo draugę.
Stiprus žmogus visada lieka stiprus. Likęs našlys neužsisklendė. Didysis stimulas gyventi - noras būti tarp žmonių. Ir dar visą amželį nepraeinantis noras šokti. Kauno profsąjungų rūmų pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvas, po to - Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namai. Pastarieji - tarsi antrieji namai. Regėjimui vis silpstant daug jaukiau jaučiasi tarp savo likimo žmonių. Pradėjęs šokti tautinių šokių ratelyje "Šarma", kojoms pavargus, pasirinko folkloro ansamblį "Kanapija". Jo vadovė Bronė Kuzmickienė teigia, kad Petrelis (taip švelniai jį vadina kolektyvo žmonės) - ne tik stiprybės šaltinis, iš kurio gali atsigerti, bet tikras lobis. Garbaus amžiaus žmogus, išsaugojęs puikią atmintį, ansamblio repertuarą praturtino savo gimtojo krašto dainomis, žaidimais ir šokiais. Išmokė šokti tokių senovinių lietuvių šokių kaip "Dirižablis", "Olimpas", "Korobočka", žaidimą "Kai įėjau į darželį, man širdelę sopa" ir kitus. Tautiškumo jausmas, lietuvybės išsaugojimas Petrui Simanavičiui - ne tušti žodžiai, o šventas dalykas. Todėl nors ir sunkiai, kartais ansambliečių rankos įsitvėręs, atkakliai kopia į sceną. Tai jubiliatui suteikia jėgų gyventi, nesijausti amžinu vienišiumi.
Vos ne pusę amžiaus šį žmogų lydi dar viena aistra - gėlės. Jas auginti pradėjo, norėdamas susikurti turtingesnį gyvenimą, vėliau be šito jau nebegalėjo apsieiti. Ir ateidamas į kultūros namuose rengiamas šventes, jubiliejus, nepamiršdavo atsinešti puokštės savo išaugintų gėlių ir jomis apdalinti vadovus ar ansamblio narius. Gyvenime, kuriame vis dažniau susipina šviesos ir tamsos šešėliai, jubiliatas renkasi šviesą. Apgautas vieno artimiausių žmonių - sūnėno, išvijusio jį iš paties Petro rankomis statytų namų, šiandien jis kukliai glaudžiasi pas dukterėčią ir dėkoja Dievui, kad dar yra gerų žmonių, neatstumiančių seno žmogaus.
Šaunų jubiliejinį vakarą vyriausiajam ansambliečiui surengė "Kanapija" ir kultūros namai. Nestigo šiltų žodžių, pagarbaus dėmesio, kelias valandas netilo liaudiškos dainos. Puikiausias įrodymas, kaip sukuriama smagi šventė, nekilnojant stiklelio ir nenusigeriant iki žemės graibymo. Tradicinė simbolinė šampano taurė, linkint jubiliatui dvasios stiprybės ir ilgiausių gyvenimo metų, tapo neeiliniu įvykiu kultūros namų istorijoje. Pirmą kartą šventėme 90-ąjį meno saviveiklininko gimtadienį ir šalia matėme pakankamai žvalų, geros nuotaikos jubiliatą. Ne vienas iš susirinkusiųjų ne tik mintyse, bet ir balsiai ištarė norįs pragyventi tokį garbų amželį, nepalūžti ir neprarasti vilties bei neprarasti noro džiaugtis šia diena.
Gyvenimas su daina, šokiu, kiekvieną dieną stebint besiskleidžiantį gėlės žiedą... Ar galima norėti daugiau? Nebent artimiausių žmonių meilės. Tokiu viltingu palinkėjimu ir baigiu pasakojimą apie žmogų, kuris visada renkasi šviesą.
