LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

MERGINA JUODAIS, ŽEMĘ SIEKIANČIAIS PLAUKAIS


...Sigita žiūrėjo į vieškelį, o rankos paskubomis iš celofaninio maišelio traukė lininę staltiesę. Patiesė prie klevo kamieno.

- Kas čia? - suraukė kaktą Zigmas. - Ar vaišės?

- Ne. Ne paskutinė vakarienė.

Sigita atsiklaupė ant staltiesės. Nejaugi melsis? Rankos nuleistos, galva truputį palenkta. Po ilgomis blakstienomis - liūdnos akys.

- Sige, kas tau? Vaidini, ar kas nors atsitiko?

- Aš visada vaidinu. Visada. Tu mane pažįsti.

Zigmas atsisėdo ant staltiesės.

- Sige, kas tau?

- Zi, aš pati dar daug ko nežinau... Sakyk, jei mes turėsime berniuką?

- Berniuką? - Zigmo rankos stipriai suspaudžia Sigitos pečius. - Jo vardas bus Linas. Ar gerai?

- Zi, o jei bus mergaitė?

- Jei mergaitė? Ji bus panaši į tave.

- Zi, - per Sigitos skruostus ritasi ašaros. Verkia, ar vaidina? - Zi, jeigu aš išnyksiu iš tavo gyvenimo, iš tavo meilės?.. Jeigu mes neturėsime savo vaikučio?

- Siga, - Zigmas pabučiuoja drėgną Sigitos skruostą. - Siga...

...tik kelias liko. Vairo apskritimas - rankose. Dar priešpriešinis vėjas, dar lietus nuplaunantis mašinos langus. Ir prisiminimai! Išnyra jie lyg baltapūkė vaiko galvutė, netikėtai prasivėrus durims...

- Zi, o jeigu aš išnyksiu iš tavo gyvenimo, iš tavo meilės?..

Prieš devyniolika, dvidešimt metų Sigita ištarė tuos žodžius. Ir nuėjo vieškeliu.

Aplink klevą - arimai. Vieškelis bėga dalindamas lauką į dvi nelygias juodas dalis. Vieškeliu, plačia akmenukų juosta žingsniuoja Zigmas į vieną pusę, į kitą. Žadėjo ateiti Siga...

O kur jo mergytė? Zigmas nedrįsta jos pavadinti dukra. Nėra jų mergytės... Sigitos motina šiek tiek pasakojo. Verkė... Ašaros tokios pat didelės kaip ir dukros. Vos prabyla senoji Elena apie Sigitą, skruostus lyg rasos kamuoliukai užkloja ašaros. Jos žodžiai tarsi ne iš lūpų, o iš ašarų kyla aukštyn, vos pasiekę Zigmo ausis, tą pačią akimirką subyra.

Tokios gražios senukės kaip Elena Zigmas niekur nesutiko. Nedidukė. Baltučiais baltučiais plaukais. Truputį padažytos lūpos. Aplink akis lyg voro rezginys - raukšlės, raukšlelės. Kai Elena šypsosi, raukšlelėmis į žmogų skuba šiluma... Senutė, atrodė, viską žino: kas ko klausė - visada išgirsdavo atsakymą. Jei kam reikėjo ne tik žodžio, bet ir jos rankų, Elena pirmoji atskubėdavo. Ji labai mylėjo žmones... Ašaros besiritančios jos skruostais, senutei netiko. Visi žmonės jos laukė išskėstomis rankomis. Zigmas - ne. Nenorėjo jos matyti, girdėti... O senutė Elena lyg iš niekur atsiranda ir eina tiesiai į Zigmą.

- Sūnau, - ji prabyla. Zigmas net ne kaimynas - tik to paties kaimo sodietis. - Sūnau, neskubėk.

Senutės žodžiai krinta lyg ašaros.

- Mergaitė keliavo į šį pasaulį... Jos gimimo diena - nežinoma. Vardas - neatspėtas. Tik mirties datą mano Sigita parinko...

Gal baltapūkė senutė, staiga atsiradusi priešais Zigmą, neištarė nei žodžio. Gal jos ašaros bylojo...

Ar iš tiesų Zigmas taip dažnai sutinka Sigitos mamą? Gal tik nedylantys prisiminimai atkartoja praeitį.

- Sūnau, - senutės skruostai ašaromis užkloti, - mano dukrelė postringavo, kad motinos vaikui nesuvaidinsi. Reikia ja būti... Sigita svajojo tapti dar negirdėto ryškio aktore. Ji manė, kad save reikia užmiršti. Nei akimirka nesusitikti su savimi. Sielos kitų, reiškia, įeis į jos krūtinę, tie vaidmenys bus tikri... Gal ne taip, gal labai panašiai ji plepa. Sūnau, ar vaidmuo gali būti tikras? Vaidmuo - visada tik vaidmuo... Mergytę aš būčiau užauginusi. Sakiau, nereikia aborto.

Žilagalvės senutės jau nėra...

Kelias niekada tuščias nebūna! Vieškelis, autostrada, pievų takelis... Palieka pėdsaką ilgesys, krintantis lapas, meilė, netgi rauda. Zigmas žinojo, kad kelyje kitaip tiksi laikas, kitaip matuojami atstumai...

Kelias nebūna tuščias.

Sigitos dar nematyti ateinant vieškeliu.

Prisiminimai pirmiau užklydo. Svajonės po juos nardo. Ir atėjimai jų mergytės...

Iš šulinio Zigmas sėmė vandenį. Užklydo jo mergytė. Dukra... Netelpa šis žodis tarp lūpų, o gal krūtinėje? Mergytę Zigmas gerai matė... Nors po kurio laiko suabejojo: gal kieno nors tik šešėlį regėjo? Buvo po saulės laidos. Gaivi vėsa ir paslaptinga prieblanda gaubė sodybą. Gal mergytė norėjo atsigerti vandens? Zigmo žvilgsnis jai sutrukdė... Jis matė - maža mergaitė juodais, ligi juosmens plaukais... Taip, visai nuoga. Ji nukuldeno į tirštėjančias vakaro sutemas.

Prie vartelių žydėjo vyšnios. Žiedus krovė obelys. Nuostabus metas švęsti gimimo dieną. Kieno? Gal mažosios mergaitės?

Kur ji nubėgo? Gal į praeitį? Paims ilgaplaukė mergaitė Sigitą ir Zigmą ir atves po klevu. Nepaleis iš savo rankučių jų rankų...

Saulės spinduliai krito į didžiulius ledo plotus. Zigmukas žiūri - toli toli stovi maža mergaitė. Pasispyrė, dar pasispyrė. Kuo arčiau, tuo mergaitė didesnė. Kaip greitai ji auga? Mergaitė sumosavo rankutėmis, saulėje sublyksėjo pačiūžos. Tikriausia, susipynė kojos... Jis dar pasispyrė. Tik švilpia pro ausis vėjas. Iš toli ją pažino - Sigutė. Guli ant ledo - verkia. Ji buvo panaši į širšę: languotas paltukas perrištas diržu, balti ilgais auliukais batai, raudona kepurė.

- Ar užsigavai? - Zigmukas bakstelėjo batu į mergaitės pačiūžą.

Sigutė pakėlė galvą, šypsosi:

- Ve... Kodėl tavo padas toks storas? Ir dar medinis?

- Čia pačiūža. Pats pasigaminau.

- Kas? Sakai, pačiūža? Tu pats pačiūža...

Valentino AJAUSKO piešinys...Zigmas įveikė tik aštuonias klases. Įsidarbino kolūkio mechaninėse dirbtuvėse.

Sigos pažymių knygelėje puikavosi vien penketai. Visi kalbėjo - bus gydytoja. Ji nusprendė tapti aktore.

Mechaninėse dirbtuvėse nemaži atlyginimai. Zigmas nusipirko "Javą". Gražus motociklas. Vadino jį - pragaro žirgu. Zigmas beprotiškai mėgo greitį. Kaimo moterėlės pranašavo laidotuves.

Ne Siga, o konservatorijos studentė Sigita retai užklysdavo į tėviškę. Gal nerasdavo laiko? O kai grįždavo! Netilpdavo į trobą kaimynai. Susitikimus ji visuomet pradėdavo sentimentaliais eilėraščiais, tai apie trupantį laiką, tai - apie mergaitę gaudančią drugelius, o po to - pageidavimai! Žmonės prašydavo pamėgdžioti prezidentus, ministrus. Sigita demonstruodavo jų eiseną, gestus, net kalbą. Daugiausia plodavo už artimiausių kaimynų pamėgdžiojimą.

Kaimo moterėlės jau nebetarškėjo apie beprotišką Zigmo lakstymą ant pragaro žirgo. Gal ir laidotuvių nelaukė. Atsirado svarbesnių šnekų - Sigitos apranga. Vos ne "ežiuku" nusikirpo plaukus. Nusidažė ugnį ar plytą primenančia spalva. Tuoj po stojamųjų parvažiavo dar su pusilge suknele. Rudenį - jau tik ligi kelių. Pavasarį, demonstruodama dailias kojas, paržingsniavo pakirptais atirusiais džinsais. Buvo ir vasarą... Tu man išdrįsk taip. Ant peties užsimetusi bliuzelę, rankoje - džinsinis krepšys. Ji - tik su maudymosi kostiumėliu.

Zigmas ant pragaro žirgo skriejo vieškeliu. Prieš jį - Sigita! Zigmas sustojo. Mergina džinsinį krepšį švystelėjo tiesiai po priekiniu motociklo ratu.

- Kaip suprasti šį tavo gestą? - Zigmas ištiesia koją link džinsinio krepšio.

- Kaip nori, - Sigita priėjo arčiau. - O tą plerpalą galėtum nuraminti.

Zigmas sukteli raktelį.

- Zi, man Vilniuje šmėstelėjo mintis apie tave, - aukštyn pakyla Sigitos blakstienos. Kokios ilgos? Primena miniatiūrines pastoges. Iš po jų Sigitos žvilgsnis šokteli link džinsinio krepšio. - Zi, gal mes abu skubėjome į šį susitikimą?

- Iš kokio spektaklio ta šnekta?

- Zi, nebūk širšė.

- Tos jūsų gudrios kalbos, - Zigmas šypteli, - man atrodo juokingos. Nori, pavėžinsiu.

- Labai noriu. - Sigita vis nenuleidžia blakstienų. Akys, blizgančios drėgnu žalsvumu, lėtai kyla aukštyn, vėl leidžiasi...

Tik vieškelis. Aplinkui arimai. Vieškelis vingiuoja lyg kaspinas. Platus mažų akmenukų kaspinas. Dangumi sunkūs debesys plaukia... Du klevo lapai palieka šakas ir lyg pašauti paukščiai sminga į arimo juodumą. Dar vienas lapas palieka šakas. Vėjo nėra. Klevo lapas pasisupdamas kyla aukštyn. Gal pro pilkus debesis - į dangų?

Zigmas pradėjo sapnuoti Sigitą. Mažu žingsneliu ji vis eina per ilgą lieptą. Ant kranto - raudonų plytų mūras. Gal šokių salė? Kur durys? Tik langai, langai. Ir stogas: aukštas, smailėjantis. Vos ne kasnakt tas sapnas. Neištvėrė Zigmas - vieną šeštadienį sėdo ant pragaro žirgo ir į šokius. Labai dažnai jis prisimena to vakaro akimirkas: abu pasviro vienas į kitą... Tylūs, lėti muzikos akordai lyg mėnulio šviesa gaubė salę.

Po keleto dienų - pirmasis pasimatymas. Vieškeliu jie atėjo. Prie klevo susitiko...

Juodaplauke mergyte, nepaleisk jų rankų. Nepaleisk.

...daržinės durys vos vos pravertos. Zigmas apsidairo, smunka pro plyšį. Nemelavo Sigita - kairėje kopėčios. Ropščiasi aukštyn, skuba. Kodėl? Laiko ligi ryto - marios! Bijo kažko... Ne padegti, ne žudyti, ne grobti eina. Šieno šalinėje ligi balkio. Pastogė primena palapinę: siaurėja siaurėja stogas ir nyra į tirštą tamsą. Sigita, rankomis apkabinusi sulenktas kojas, sėdėjo ant galinio šalinės balkio.

- Labas... atskubėjau.

- Zi, ša.

Žodžių daugiau nebuvo. Tik atsidūsėjimai. Rankų, kojų smūgiai į šieną. Ne į paklodę. Ji prapuolė. Rodės, kad ant šalinės laimės šokį trenkia milžiniškas voras... Ir Sigitos šūksnis lyg žaibo sušvitimas! Iš akių nusirito kelios didelės ašaros. Zigmas jų nematė. Lūpomis palietė. Pabučiavo ašaras...

Lyg akmenys atsitrenkę vienas į kitą atšoko...

Taip jie: Sigita ir Zigmas.

Sigita išėjo. Keliu. Išvažiavo į Vilnių. Aktorė, kylanti žvaigždė!

Zigmui Munkevičiui liko - kelias... Pro šalį skrieja mašinos, pakelės medžiai, žmonės. Jo namučiai - mašinos kabina. Prisiminimai pro uždarytas duris įšliaužia. Juodaplaukė mergytė į mašinos kabiną niekada neužklysta... Klajoja ji netoli...

Pusryčiavo Zigmas nedidelio miestelio kavinukėje. Paprašė tik kavos, kad akys neliptų. Visa naktis prie vairo. Ištraukė rublį. Padavėja čiupo, įsigrūdo į kišenę, kažką norėjo sakyti, bet tik akis kumščiais pasitrynė ir, atlošusi galvą nužingsniavo. Gal būtų atnešusi grąžą... Zigmas visu kūnu pajuto, tik tada pakėlė akis - prieš jį sėdėjo mergaitė. Gal dešimt, gal dvylika metų. Kumščiukai sugniaužti, padėti ant stalo. Juodi, vešlūs plaukai krinta ant pečių. Nejaugi ji nuoga? Mergaitė nusišypso. Suboluoja dvi aštrių dantukų eilės:

- Kodėl niekada neateini prie klevo?

Pirmą kartą Zigmas girdi ją kalbant. Balsas švelnus, lygiai toks pats, kaip Sigitos.

- Aš gyvenu po klevu. Ir ji neateina...

- Ar Sigita žino apie tave?

- Taip. Ji džiaugiasi, kad aš graži mergaitė.

- Sakyk, - Zigmas atsistoja, - kodėl tu gyveni po klevu?

- Nenorėjote mane pakviesti į namus, į šį pasaulį, - šypteli mergaitė.

Zigmas matė, kaip ji grakščiai nušoko nuo kėdės, smulkiais žingsneliais pasuko durų link. Taip, ji buvo visiškai nuoga. Juodi plaukai siekė kelius... Kur ji dingo? Durų nepradarė. Net nepriėjo ligi jų.. Gal jos nebuvo? Zigmo krūtinę užliejo karštis, po kelių akimirkų - šaltis. Vėl karštis... Zigmas trenkė kumščiu į stalą ir gatvėn. Įšoko į mašiną. Kelias, nesibaigiantis kelias, rankose vairas, prie stiklo besiblaškantis mažas pliušinis buratinas...

Kas tu, ilgesy? Apie jį Zigmas buvo girdėjęs dainose, skaitęs eilėraščiuose. Bet kas tu iš tikrųjų? Gal neramumas? Gal laumių ar raganų rankomis austa miglų juosta? Driekiasi ilgesys į miestą - ten Sigita, ir į praeitį... Ten irgi Sigita, gal Sigutė: raudona kepurė, lyg peiliai saulėje žėrinčios pačiūžos. Ji skrieja ledo plotais...

Zigmas apsidairo: ar žmonės nemato laumių gal raganų juostos, jo ilgesio.

Neramumas palietė ir mokyklos dienas... Zigmas kartą pamatė pašte aktorių nuotraukas. Lyg kortų kaladė. Geriausi TSRS aktoriai. Sumokėjo virš rublio. Nesunku buvo pagrobti Sigitos pažymių knygelę. Nesinešė namo. Stabtelėjo miškelyje. Pažymių knygele nuvaikė nuo kelmo skruzdes. Kur sutupdyti nuotraukas? Pamokų sąrašas, mėnesiai, pagyrimai ir pastabos... Čia! Suklijavo visas. Dvylika, gal penkiolika. Po kelių dienų pažymių knygelė vėl gulėjo Sigitos suole.

Tolsta mokykla, lyg į miglas grimzta. Sigita, kur tu? Ilgesys, ta virpanti laumių gal raganų juosta driekiasi į Vilnių. Sigita, kur tu? Ten, ne iš nuotraukų suklijuotų į pažymių knygelę... Ten, Vilniuje ūsuoti, skvarbiomis akimis, aukšti... Tik rinkis: aktoriai, poetai, filosofai, valkatos. Tik rinkis...

Sigita Jotautaite, kur tu? Padangėse! Spinduliuoji žvaigžde. Laikraščiai, radijas, televizija... Visur tu, tavo vaidmenys, tavo teatras. Sigita, Sigita... Tu Lietuvoje, Maskvoje, Europos valstybėse, už Atlanto. Gal viešėjai ir Afrikoje? Spindi Sigitos žvaigždė!

...užklydai į tėviškę. Vėl sugarmėjo kaimynai. Netilpo kambaryje. Jie klausinėjo, o tu vis pasakojai... Tarp susirinkusių Zigmo nebuvo.

O tu jo laukei...

Išsiskirsčius kaimynams, pas jį, pas Zigmą, nuskubėjai. Tyliai pabeldei į stiklą. Pravėrė jis langą. Net nepasisveikinusi - palangė neaukšta - lyg laukinis žvėrelis liuoktelėjai į kambarį.

- Nejunk šviesos, - sušnibždėjai. - Žiūrėk, kas ant palangės?

- Matau, - pastukseno pirštu Zigmas į šampano butelį. - Kam tu jį atsitempei? Barščių nepripažįstu.

- Bet, Zi, čia itališkas.

- Aš naudoju tik mūsų kaimo samagoną.

Tu skubėjai: ardei foliją (ji kambario tamsoje nejaukiai sublizgėdavo), lankstei vielą, sukiodama į šalis traukei kamštį.

- Atleisk, kad be šūvio, - sušnibždėjai. Žodžiai buvo tikri - Zigmas širdimi pajuto. Žodžiai neaprengti vaidyba...

Tu užsivertei butelį. Godžiai (nejaugi buvai taip ištroškusi?) gėrei, gėrei. Zigmas pirmą kartą matė taip geriamą šampaną. Atsisėdai ant palangės:

- Zi, žinau, tu manęs nekenti. Gal ir prakeikei?

- Nekeikiu... - Zigmas priėjo prie lango. Žiūri į naktį. - Mes galėjome užsiauginti mažąją...

- Zi, išklausyk mane...

- Žinau, ką pasakysi: nemylėjau, nemylėjau.

- Zi, aš daug ko tada dar nežinojau, - tu vėl užsivertei šampano butelį.

- O dabar jau žinai viską? - Zigmas atlapoja langą. - Keliauk pas žilagalvius tėvelius. Vaikų sugrįžimas - tėvams didžiausias džiaugsmas. Ar pas mus kas sugrįš? Tik prisiminimai, svajonės lyg valkatos skudurai... Supranti, aš norėjau būti tėvu... Ar supranti? Grįžk pas tėvus. Tai kas, kad po vidurnakčio. Velniai artistų negriebia.

- Zigmai, aš noriu nors kelias minutes pabūti šalia.

- Eik, Siga, pas tėvelius. Eik kur nori... Žvaigždei - dangus... Nereikėjo man svajoti, ilgėtis, žvelgti į dangų... Kurmiams tik žemės takai! Dink, Siga...

- Zi, einu... Zigmai, aš labai prašau, ateik rytoj prie klevo. Labai prašau...

- Kodėl prie klevo? Kaip piemenys.

- Zi, labai prašau - prie klevo...

Sigita į tamsą nubrido. Tilo tilo jos žingsniai. Lango Zigmas neuždarė... Žiūri - ant palangės sėdi mergina. Kojos nuleistos... Graži: lyg iš rojaus ar pačio pragaro. Aišku, nuoga. Juodi plaukai (kokie ilgi?) dengia pečius, krūtinę, kojas. Einant tikrai siektų žemę. Lūpos plonutės, giliai įrėžtos į skruostus. Lygios, kaip Sigitos. Gal ir šampano atsinešė? Ne... Mergina mirkteli viena akimi:

- Nebijok manęs.

Zigmas įgrūdo į stiklinę ką tik pridegtą cigaretę:

- Sakyk, iš kur tu, ko tau reikia?

- Iš kur? - mergina užsikelia ant palangės kojas. - Tu viską žinai... Sigita mylėjo tave, tu - ją. Aš noriu, kad jūs būtumėte kartu.

- Turbūt sapnuoju, - brūkšteli Zigmas pirštais per akis.

- Įdomiai jūs viską suskirstote. - Mergina kresteli galvą. Subanguoja juodieji plaukai. - Suskirstote. Negana to - iškasate bedugnes. Čia sapnas, o čia - ne. Čia balta, o čia - juoda. Sakyk, prie ko tu priskirtumei meilę?

- Iš kur tu žinai apie meilę?

- Žinau, - mergina vos vos kilsteli koją... Kodėl ne rankomis? Ji kojos pirštais palietė Zigmo krūtinę. Kairę pusę, ties širdimi. - Žinau apie meilę. Aš jau mylėjau pirmą kartą... Mano mama - tavo pirmoji meilė. Tikresnės meilės už pirmąją - nėra. Aš labai noriu, kad jūs vėl būtumėt kartu. Prie klevo rytoj ateik. Aš ateisiu. Aš noriu turėti brolį. Mama, žinau, sutiktų...

Boluoja dvi aštrių dantų eilės. Juodų plaukų sruogos blaškosi pro pravertą langą. Kur merginos kūnas? Juodų plaukų sruogos dyla tamsoje. Tik dvi aštrių dantų eilės liko...

Ateina...

Toli toli miško juosta. Aštriabriaunis eglynas. Arimai juodi skuba į horizontą. Iš horizonto atsirita sunkūs debesys. Žemė ir debesys nesusitinka - horizonte tarp jų aštriabriaunis eglynas. Vieškelis ligi eglyno neveda: perkirtęs griovį, suka į dešinę, po kiek laiko vėl į dešinę, paskui - į kairę ir tampa pagrindine miestelio gatve...

Juodas vertikalus brūkšnelis artėja. Sigita ateina! Brūkšnelis didėja. Juodas... Gal ne Sigita? Gal mergina juodais, žemę siekiančiais plaukais?

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]