MUMS RAŠO
Valentinas ČYŽAS
KELI ŠTRICHAI MOKYTOJO PORTRETUI
Aš - silpnaregis iš prigimties, tačiau tik būdamas 13 metų, pirmą kartą taip aštriai susidūriau su neregyste. Tai atsitiko daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, peržengus Kauno internatinės aklųjų mokyklos slenkstį.
Tiek visko, niekad anksčiau nepatirto, užgriuvo maniškę "nebrendylos" galvelę, kad galutinai atitokau gal tik po metų kitų. Kai, regėjos, jau niekas niekuo manęs nenustebins, mokyklon atlikti praktikos atvyko tuometinis Vilniaus pedagoginio instituto lituanistas Valentinas Zaikauskas. Visu ryškumu dar ir šiandien menu vieną iš pamokų, skirtą tautiniam atgimimui, kurioje mokytojas kiek ilgėliau apsistojo prie M. K. Čiurlionio kūrybos. Jo vedini, žingsnelis po žingsnelio, mes tylūs ir susikaupę, iš lėto pėdinom per "Bičiulystės", "Ramybės", "Tiesos", "Karalių pasakos" pasaulį. Pamokos viršūne tapo mokytojo pasakojimas apie "Jūros sonatos" finalą. Dailė ir neregystė kaip vientisas derinys dar ilgai buvo likęs už mano suvokimo ribų. Štai nuo tada mokytojas Valentinas Zaikauskas man tapo ne tik iškilia asmenybe, sektinu pavyzdžiu, bet ir galvosūkiu su daugybe klaustukų. Jam patarus pradėjau domėtis ne tik lietuvių literatūra ir lietuviškais literatūriniais leidiniais. Susipažinau su man tuomet prieinamais didžiaisiais mažosios prozos kūrėjais. Ėmiau nedrąsiai ir pats šį tą rašinėti. Menu sąstingio ramybe ir nuoboduliu atsiduodantį mūsiškį žurnalą ir gaivumu dvelkiančius V. Zaikausko rašinius jame. Menu jo, kaip rašytojo, debiutą respublikinėje spaudoje, šiltus draugų bei kritikos atsiliepimus.
Šiandien, moralinių vertybių perkainavimo laikais, V. Zaikausko kūryba - atgaja, prie kurios vis grįžtama norint pasisemti kantrybės, pažvelgti į save ir supantį pasaulį jo sielos akimis.
