NAUJOS KNYGOS

Vytautas GUDONIS

NEREGIO PAVEIKSLAS PATRICKO CAUVINO ROMANE "AKLOJI MEILĖ"


Knygos viršelisPatrick Cauvin (g. 1932 m., tikroji pavardė - Claude Klotz) - šiuolaikinis prancūzų rašytojas, parašęs dvidešimt detektyvinių ir fantastinių nuotykių romanų, kurių daugelis ekranizuoti. Vieno iš jo romanų pagrindinė veikėja - neregė. Ši knyga nepritampa nei prie šio autoriaus detektyvinių, nei prie fantastinių knygų. Romanas "Akloji meilė" - tai meilės istorija. Knyga turėjo nepaprastą pasisekimą: ji išversta į daugelį pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas.

Romaną iš prancūzų kalbos išvertė Jūratė Karazijaitė. Knygos leidimą rėmė Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų kultūros centras (Oskaro Milašiaus programa knygų leidimui remti). 2000 metais knygą išleido "Alma littera". Rašytojas teigia, kad didžiausia laimė, kokia gali būti suteikta žmogui, - tai meilė. Meilė apskritai akla, o šis romanas pasakoja apie meilę neregei moteriai. Pagrindinis veikėjas, paprastas vieno Paryžiaus licėjaus literatūros mokytojas, įsitikinęs, kad gyvenimas jau praėjo, pamilsta Lorą - jauną, gražią moterį, išsiskiriančią iš kitų tik aklumu. Akla ar neprotinga meilė - mąsto pats veikėjas, mąsto rašytojas, skaitydami svarstome ir mes.

Faktas, kad knyga išversta į daugelį kalbų, rodo jos patrauklų turinį, įdomią problematiką. Tiflologiniu požiūriu ji vertinga tuo, kad dar kartą galime pažvelgti, kaip regintiesiems, kuriems atstovauja prancūzų rašytojas, atrodo neregių problemos. Jau knygos pradžioje iškyla tradicinė problema, kuri, beje, daugiau rūpi regintiesiems negu patiems neregiams, - kaip aš atrodau, kokį mane įsivaizduoja aklasis: "Jos delnai ant mano veido, švelniai čiupinėja, neva dabar ji mane pamatys, ir man darosi baisu: kaklą, akis, nosį, viską iš eilės, lėtai. Nebedrįstu kvėpuoti. Štai ir viskas. Dabar ji žino..." Daugelis reginčiųjų įsivaizduoja, kad neregiai tokiu būdu "kolekcionuoja" mūsų portretus. Prisimenu atvejį, kai vieną pažįstamą neregį supažindinome su moterimi, nebendravusia su aklaisiais. Pasisveikinusi, nepaleisdama neregio rankos, ja perbraukė per savo veidą. Atseit žiūrėk, kokia aš. Mūsų draugas kiek sutriko. Kai moteris išėjo, mes paklausėme, ką jis jautė, kai moteris tokiu būdu "rodė" savo veidą. Jis atsakė, kad šiek tiek pasimetė, o veido vaizdo nesusidarė - jautė tik kiek nemaloniai drėgną nepažįstamo žmogaus veido odą. Prisimenu, ši problema anksčiau kamavo ir mane. Taip pat pasitaikė proga "parodyti" savo veidą. Aklas bičiulis pas mane svečiavosi pirmą kartą. Ant mano rašomojo stalo stovėjo mano draugo iš Estijos diplominis darbas "Draugo portretas". Tai buvo mano skulptūrinis portretas. Aš su didžiuliu susidomėjimu uždėjau aklojo ranką ant skulptūros ir su nekantrumu laukiau: dabar jis mane "pamatys". Ir koks buvo mano nusivylimas, kai bičiulis, pasitikslinęs, ar tai keramika, daugiau skulptūros neliesdamas atitraukė ranką. Matyt, mums, regintiesiems, daugiau rūpi, kaip mus įsivaizduoja aklasis, negu mūsų išvaizda rūpi neregiui.

Rašytojas gana taikliai charakterizuoja neregio laikyseną: "Daugelis juodais akiniais, bet iš galvos laikysenos atspėtum, kad jie neregiai.". Tačiau neregių judėsena charakterizuojama stereotipiškai - matyt, čia dailės kūrinių įtaka: "Lora eina per kambarį ištiesusi į priekį ranką kaip šokyje, ji panaši į figūrėlę iš egiptietiškos freskos."

Romano veikėjas patenka į neregių draugiją, tačiau kaip ir daugelis mano: jei žmogus aklas, tai jis nieko ir nesuvokia. Visas "aklųjų klubas" - nematantys. Būtent taip įsivaizduojami aklieji, visiškai šviesos jutimo netekę žmonės. Tokios "vienalytės" grupės vaizdavimas būdingas ne tik literatūros, bet ir vaizduojamojo meno kūriniams. Mūsų kolekcijoje yra paveikslo "Aklųjų vestuvės" reprodukcija, kur jaunasis, jaunoji, muzikantai ir svečiai - visi akli. Taip menininkai daro takoskyrą tarp aklųjų ir reginčiųjų. Neregių draugijos aprašyme yra ir racionalių pastebėjimų: "Jo vyzdžiai balti, plėvele užtraukta rainelė beveik bespalvė. Ir galbūt todėl man taip nejauku." Ir tarp mūsų yra neregių, nekreipiančių dėmesio į savo akis. Pirmiausia apie tai neregiui turėtų pasakyti artimieji ir patarti nešioti tamsius akinius. Kitas racionalus autoriaus pastebėjimas: regintieji kartais piktnaudžiauja neregio aklumu. Žakas, žinodamas, kad draugijoje visi neregiai, slapčia bučiuoja Lorą ir net atitraukia jos suknelės užtrauktuką, užmiršęs, kad aplinkiniai tik nemato, bet viską girdi. Neretai regintieji greta neregio kalbasi akimis, mimika. Autorius tai taikliai pastebi ir leidžia Žakui daryti tai, ką jis daro... Autorius pastebi ir tai, kad kai kurie neregiai kalbėdami nežiūri pašnekovui į akis: "Daugumos jų akys nukreiptos ne į mane ir man susidaro keistas įspūdis, kad jie manęs negirdi. Sunku įsivaizduoti, kad nežiūrintis į tave žmogus tavęs klausytųsi."

Kaip ir galima buvo tikėtis, autorius nepraleido ir neregius slegiančios tamsos: "Kai apakau, viską perdažiau. Negalėjau pakelti minties, kad aplink mane tamsūs kambariai, man atrodė, kad, jeigu viskas aplinkui būtų tamsu, mano galvoje dar tamsiau būtų." Kaip mums visa tai pažįstama. Dar poetas B. Brazdžionis apdainavo šią tariamą tamsą: "Juodos tulpės ir juodos lelijos, / Ir daina vyturėlio juoda". O reginčiųjų sugalvotą slegiančią akluosius tamsą A. Jonynas pavadino šėmu rūku.

Baigiant skaityti šią knygą susidaro įspūdis, kad autorius pateikia idealizuotą neregio paveikslą, kai aklumas - tik mažas nepatogumas. Tačiau knygos pabaigoje optimistė Lora pravirksta ir atskleidžia realią savo dvasinę būseną: jai, net ir praėjus ketveriems metams nuo apakimo, nepakeliamai sunku.

Patrick Cauvin, romano "Akloji meilė" autorius, parodo, kad aklumas jaunai moteriai ne tik netrukdo užimti tam tikrą vietą visuomenėje, bet ir leidžia džiaugtis gyvenimu, jausti garsų ir kvapų įvairovę bei patirti didįjį meilės džiaugsmą. Nežiūrint kai kurių netikslumų, ši knyga praturtina grožinę literatūrą apie neregius.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]