LASS - 75 |
Alvydas VALENTA JUBILIEJINIAI SEPTYNIASDEŠIMT PENKERI |
Atrodo, bent jau šitokį įspūdį galima susidaryti iš prisiminimų, kad 1926 metų liepos 25 diena buvusi karšta, vaiski ir saulėta. 2001 m. liepos 25 d. irgi buvo labai karšta, tik gal kiek tvankesnė ir šiek tiek apniukusi. Abi šias dienas skiria 75 metų nuotolis, abi jas jungia vienos, visiems mums gerai pažįstamos organizacijos nueitas kelias. Ta organizacija - tai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, šiais metais mininti savo veiklos 75-metį. Tiesa, jeigu LASS kildinsime iš tiesioginės jos pirmtakės - Lietuvos aklųjų draugijos, tai šį rudenį jai sukaks tik 57-eri. Tačiau 1990 m. gruodžio mėn. vykęs LASS centro tarybos plenumas priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra anksčiau veikusių aklųjų organizacijų teisių ir funkcijų perėmėja. Priėmė ir labai teisingai padarė, nes organizacijos, jų pavadinimai keitėsi, ateityje irgi arba keisis, arba nesikeis, o aklųjų sąjūdžio, bendros jų veiklos idėja liks. Keletą kartų ir iš pačių neregių, ir iš pažįstančių juos reginčiųjų teko išgirsti mintį, kad mūsų organizacija panaši į vienuolių ordiną: gyvename bendruomenėje, bendrai kuriame intelektualinį ir materialinį turtą ir perduodame jį ateinančioms neregių kartoms. Žinoma, mūsų bendruomenė jau ne tokia "kieta" kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų, vis daugiau individualizmo mumyse pačiuose, tačiau vis tiek dar esame ir, matyt, liksime šiek tiek panašūs į viduramžių vienuolių ordiną, kur žmonės dirba ir gyvena ne tik sau ir atsiranda bendro darbo, bendros kūrybos būtinybė. Taigi šiam ordinui liepos 25 dieną sukako 75 metai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovai, LASS centro tarybos darbuotojai ilgai diskutavo, kokiais renginiais, kokiomis iškilmėmis šį garbingą jubiliejų pažymėti. Galop buvo prieita prie tos pačios ir, manytume, labai teisingos išvados, kad geriausia jubiliejų paminėti organizacijos įkūrimo dieną surengiant mokslinę konferenciją ir kalbėti ne tiek apie gražią ir prasmingą jos praeitį, kiek apie ateitį. Liepos 25 d. tokia konferencija ir buvo surengta. Jos tema - "Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga Europos keliu" - geriausiai nusako konferencijos dvasią ir skaitytų pranešimų pobūdį. Konferencijos dalyvius pasveikino LR Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius ir socialinės apsaugos ministrė Vilija Blinkevičiūtė; savo pranešimus šiam Lietuvos aklųjų forumui atsiuntė Lenkijos aklųjų sąjungos pirmininkas Sylwester Peryt ir Suomijos sutrikusio regėjimo žmonių asociacijos tarptautinių projektų ekspertas Arvo Karvinen. Dėl objektyvių priežasčių abu šie vyrai konferencijoje patys dalyvauti negalėjo. Visus tądien skaitytus pranešimus bei diskusijas į magnetofono juostą įrašė Lietuvos aklųjų biblioteka, LASS centro taryba brailio raštu išleido pranešimų tezes. Šias tezes taip pat galima jau rasti ir internete esančioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių svetainėje (www.lass.lt). Be to, daugelį konferencijoje išsakytų minčių ir nuostatų jūs galėjote perskaityti su septintuoju "Mūsų žodžio" numeriu išleistame specialiame priede. Todėl išsamiau apie pačią konferenciją nepasakosime, o tik pastebėsime, kad peno "gromuluojant" svarbiausias joje išsakytas mintis ir nuostatas užteks dar ilgam. Konferencija buvo tarytum įžanga į kitais metais vyksiantį XVI LASS suvažiavimą. Viena svarbiausių jos nuostatų - norėdami suspėti su gyvenimu, turime keistis ir patys. Ši nuostata, reikia manyti, suvažiavime irgi bus pagrindinė. Ką ir kaip keisime, spėlioti gal dar ir ankstoka, bet jau dabar aišku, kad reformos nusipelno organizacijos struktūra, kad reikės atsisakyti kai kurių veiklos sričių, kad pribrendo reikalas atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti apie aklųjų įmones, o pasikalbėjus ir išsikalbėjus, priimti geriausiai laiko dvasią atitinkančius sprendimus. Ar sugebėsime pasakę A, pasakyti ir B? Ar turėsime valios žengę vieną žingsnį, žengti antrą, trečią ir tiek, kiek reikės? Labai norėtųsi tikėti, kad taip ir bus. Esame viena seniausių, viena labiausiai patyrusių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų. O patirtis todėl ir yra stipri, kad nenaudoja "stručio politikos": įkišau galvą į smėlį, užsimerkiau ir problemos neliko! Bet tai jau kvepia didaktika, o bet kokia didaktika suaugusį žmogų tiesiog pykina. Tad geriau palinkėkime vieni kitiems sėkmės ir pirmyn į reformų skersvėjus! |