Sigitas Armonas
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas
SVARBIAUSIA - IŠMOKTI KEISTIS
- Esate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas, LASS centro tarybos socialinių reikalų komisijos pirmininkas. Kaip vertinate socialinę LASS veiklą? Kaip vertinate socialinę situaciją, kurioje dabar yra atsidūrę aklieji ir silpnaregiai? Kas teikia daugiausia vilčių ir kelia didžiausią nerimą?
- Kalbėti turėčiau komisijos, kuriai vadovauju, vardu, tačiau vis tiek esu konkretus asmuo, todėl subjektyvumo čia, matyt, neišvengsime. Nematau nieko bloga, jeigu mano nuomonė nesutaps su kitų komisijos narių nuomone, arba jie manys kitaip, nei manau aš.
Vertindami LASS ar atskirų aklųjų socialinę situaciją, turėtume pradėti nuo to, kokia šiandien yra visos mūsų valstybės situacija ir kaip ji pasikeitė per paskutinį dešimtmetį, kada pasikeitė ir visa visuomeninė formacija. Tie pokyčiai yra akivaizdūs, visi juos matome ir juntame. Prieš 10 - 12 metų visi aklieji turėjo tvirtas socialines garantijas, dirbo daugiau negu 3 tūkst. mūsų organizacijos narių. Dabar darbą turi tik apie 900 žmonių. Vien mūsų įmonėse dirbančių žmonių sumažėjo beveik dešimteriopai, o patys tie žmonės atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Deja, bet šitus pokyčius įtakoja ne Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, o mūsų valstybės apsisprendimas pasirinkti vakarietišką gyvenimo modelį. Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, turime ieškoti būdų, kaip tiems žmonėms padėti. Štai jau daugiau kaip penkeri metai LASS vykdo materialinės pagalbos programą - kasmet išmokame 130 - 140 tūkst. Lt. Ši programa - viena iš konkrečiausių paramos formų. Tačiau svarbiausia, šiuo metu veikianti paramos forma - tai Valstybinė medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos programa. Miestų ir rajonų organizacijų, apskričių tarybų, kultūros įstaigų teikiamos paslaugos finansuojamos būtent iš valstybinės programos lėšų. Iš valstybinės programos mokama už mūsų narių mokslą, skiriamos pašalpos skaitytojui samdyti, leidžiama brailio spauda, perkama kompensacinė technika ir kita. Nors ir vėluodami, pamažu visoje Lietuvoje - didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose, prie savivaldybių - steigiame dienos, bendruomenės centrus. Jie padeda neįgaliems žmonėms spręsti kasdienines problemas, teikti gyvybiškai svarbias paslaugas. Galime pasidžiaugti, kad tokius centrus turime Kėdainiuose, Šalčininkuose, Varėnoje, Vilniuje. Artimiausiu metu numatome įsteigti Biržuose, Raseiniuose, Mažeikiuose, Panevėžio mieste. Visa tai daroma ne todėl, kad tiktai būtų padaryta, bet tai yra gyvenimo padiktuoti dalykai. Būtina turėti kuo glaudesnius kontaktus su miestų ir rajonų savivaldybėmis, globos ir rūpybos skyriais, kitomis vietos valdžios institucijomis. 1996 m. priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, patvirtintas socialinių paslaugų katalogas, socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka, kiti norminiai aktai - visa tai nauji reikalavimai, į kuriuos privalome atsižvelgti.
Aktuali problema - mūsų organizacijos žmonių, dirbančių socialinį darbą, kvalifikacijos kėlimas. Kai kurių žygių jau ėmėmės: prieš dvejus metus beveik trisdešimt mūsų žmonių baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto socialinių darbuotojų kvalifikacijos kursus, bet šito neužtenka. Iki kitų metų pabaigos Lietuvoje turėtų įvykti socialinių darbuotojų atestacija. Manyčiau, kad dalis mūsų organizacijos žmonių šioje atestacijoje irgi dalyvaus, gaus tam tikrą kategoriją. Tada galėtume pasakyti, kad ir mes, kaip visuomeninė organizacija, turime kvalifikuotų specialistų, teikiame socialinių paslaugų. Reikia ruoštis, kad socialines paslaugas ateityje teiks ne tik valstybinės, bet ir privačios institucijos. Reikės konkuruoti, o tą konkurenciją lems ir mūsų kvalifikacija, ir mūsų sugebėjimas susiorganizuoti. Yra ir kita šio reiškinio pusė: kalbėdami apie mūsų žmonių galimybę teikti socialines paslaugas, kartu kalbame ir apie aklųjų bei silpnaregių įdarbinimą. Ypač tai aktualu nedideliuose miestuose ir rajonų centruose gyvenantiems akliesiems.
Norėdami gauti valstybės paramą, partnerių įvertinimą, turime išmokti keistis. Kitais metais baigiasi 1992 - 2002 m. Valstybinė invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos programa. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta grupė, rengianti Nacionalinę invalidų reabilitacijos programą 2003 - 2013 metams. Tos programos dar nematėme, bet iš nuogirdų aiškėja, kad, lyginant su dabartine programa, gali būti esminių pasikeitimų. Taigi, kaip matome, ramybės čia mažai ir neatrodo, kad ateityje jos būtų daugiau. Ankstesniais laikais stabilumo ir pastovumo, ekonominio užtikrintumo mūsų organizacijoje buvo daugiau, dabar turime taikytis prie tų reikalavimų, kurie keliami socialinei politikai.
Džiugina, kad išlaikėme struktūrą, kurią turėjome sukūrę ir kuri pasiteisino. Kitos giminingos organizacijos Latvijoje ar Estijoje tarybiniais laikais turėtų struktūrų neišsaugojo ir smarkiai susiaurino savo veiklą.
- LASS yra visuomeninė organizacija: ji neleidžia įstatymų, nekuria programų, kurios galėtų iš esmės pakeisti valstybės ar jos piliečių gyvenimą. Ir vis dėlto, ką per artimiausius kelerius metus, dirbdami su valstybinėmis įstaigomis bei institucijomis, galėtume ir turėtume padaryti norėdami gerinti aklųjų ir silpnaregių socialinę situaciją, plėsti LASS teikiamų paslaugų spektrą?
- Pirmiausia, apie tai kalba ir kitos neįgaliųjų organizacijos, mes turėtume būti valstybinių institucijų partneriai. Jeigu mes, kaip nevyriausybinė organizacija (NVO), nebūsime vertinami kaip lygiaverčiai partneriai, darbuotis ir gyventi bus sudėtinga. Reikia, kad būtume įdomūs, reikalingi ir patrauklūs, kitaip atsidursime neveikliųjų NVO sąraše.
Antra vertus, kaip NVO, turime nuolatos priminti, kokių žmonių interesus giname ir kam atstovaujame. Nedrįstu sakyti, kad socialinė situacija mūsų valstybėje per paskutiniuosius metus pagerėjo. Pagerėjimas buvo juntamas 1995 - 1996 m. Galima pasidžiaugti tik vienu dalyku: žmonės supranta, kad dėl negandų, nedidėjančių pensijų ir sunkėjančios buities LASS nėra kalta. Supranta, kad yra nevyriausybinė organizacija su savo funkcijomis ir yra valstybinės struktūros, kad yra dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų norų. Ne paslaptis, kad tarybiniais laikais mūsų organizacija buvo patraukli dar ir todėl, kad suteikdavo papildomų materialinių bei socialinių garantijų. Dabar šito jau neliko, tačiau organizacija neiširo, neišsisklaidė.
Jau nebe pirmi metai kalbame, kad LR Seimas turėtų priimti Invalidų įmonių įstatymą. Mano nuomone, patys vieni įstatymai kažko ypatingai pakeisti negali. Jeigu būtų buvęs priimtas tik Invalidų integracijos įstatymas ir nebūtų priimta Medicininės, profesinės ir socialinės integracijos programa, nebūtų jai skirtas finansavimas, tas įstatymas taip ir liktų popieriuje. Lygiai taip pat ir su Invalidų įmonių įstatymu. Jeigu bus priimtas tik įstatymas, bet nenumatyti jo įgyvendinimo mechanizmai, kažin ar iš jo turėsime daug naudos. Įdarbinant akluosius yra disproporcijų: didžioji dalis žmonių jau dabar įsidarbina atviroje visuomenėje ir tų darbo vietų steigimui pagalba yra daug mažesnė negu pagalba neįgalių žmonių įmonėms.
Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio ministerijose vis dažniau nuskamba nuomonės, kad reikia dotuoti ne neįgalių žmonių įmones, o atskiras darbo vietas. Tokios mintys nenaujos ir ne Lietuvoje sugalvotos. Būdai, kuriais būtų paremtas darbo vietų akliesiems ir silpnaregiams steigimas, nėra esminis dalykas. Svarbu, kad kiek galima daugiau žmonių tais mechanizmais galėtų pasinaudoti. Man kartais susidaro įspūdis, kad savo tikslu laikome ne išlaikyti kuo didesnį darbo vietų skaičių, bet išsaugoti įmonių skaičių. Lietuvoje gali būti dvi ar trys aklųjų įmonės su savo filialais ar padaliniais ir turėti tiek pat ar dar daugiau darbo vietų, kiek dabar turi šešios įmonės. Jeigu įsivyraus valstybinis požiūris, matyt, prioritetas bus teikiamas ne įmonėms, o darbo vietų skaičiui. Mums svarbu, kad būtų daugiau darbo vietų, o kiek įstaigų ir kiek institucijų dalyvaus šiame procese, tai jau kitas klausimas.
- Jeigu mūsų pačių organizacijoje, jos socialinėje veikloje yra keistinų dalykų ar spragų, ką artimiausiu metu reikėtų padaryti, kad jų neliktų?
- Kaip vieną iš didžiausių dabar esančių spragų matyčiau prastą reabilitacijos sistemą. Daug apie tai kalbame, diskutuojame, tačiau, reikia pripažinti, išbaigtos reabilitacijos sistemos kol kas neturime. Ir ne todėl, kad neišmanytume, kaip ta sistema turėtų veikti, bet todėl, kad nerandame bendros kalbos su valstybinėmis institucijomis ir visų pirma su švietimo įstaigomis, kurios turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį. Aš įsivaizduoju taip: yra žmogus su savo nelaime, jis patenka į ligoninę, jau nuo čia jam turi prasidėti pagalba ir baigtis maksimaliai galimu jo prarastų funkcijų atstatymu - grąžinimu į aktyvų gyvenimą ir visuomenę. Anksčiau turėjome reabilitacijos padalinius prie mūsų įmonių, šiandien viso to jau neturime, o valstybė irgi kol kas nėra pasiruošusi nei organizaciškai, nei finansiškai. Neturime stipraus reabilitacijos stacionaro, nors 1996 - 1997 m. investavome nemažus pinigus. Gerai, kad turime reabilitacijos viziją, bet blogai, kad nesurandame jėgų pasitelkti partnerius iš Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų. Čia būtų vienas iš artimiausių tikslų, siekių ir pageidavimų sau patiems.
Iki 2002 m. įvyksiančio LASS XVI suvažiavimo liko vieneri metai. Reikėtų vieniems su kitais daugiau susitikti, bendrauti, diskutuoti, teikti siūlymų. Iš LASS 75-mečiui skirtos konferencijos irgi tikimės naujų idėjų, siūlymų. Paskutinieji keli suvažiavimai praėjo gana ramiai. Gal tai buvo žmonių abejingumas - vis tiek nieko nepakeisime - gal kokios kitos priežastys. Manau, kad ateinantis suvažiavimas turėtų būti šiek tiek aktyvesnis, nes per paskutinius metus situacija užimtumo ir socialinėje sferoje nepagerėjo. Matyt, ne viską esame padarę ir mes. Esame vieni iš valstybės partnerių, vykdančių Valstybinę medicininės, profesinės ir socialinės invalidų integracijos programą, joje aiškiai sudėlioti prioritetai. Mums primenama, kad valstybinės programos pinigus naudojame struktūrai išlaikyti. Vadinasi, esamą situaciją reikia keisti. Mūsų organizacijai valstybės skiriami pinigai susumuojami į vieną krūvą ir mes juos gauname aklųjų reikmėms tenkinti. Beveik pusė tų pinigų išleidžiama 350 vietų, kurios dabar yra aklųjų įmonėse, išsaugoti. Čia yra mūsų problemos, apie kurias suvažiavime turėtume kalbėti.
Minėtinas ir mokymasis. Nesinorėtų, kad kompiuterių turėtume daugiau, negu mokančių su jais dirbti žmonių. LASUC rengia teksto rinkėjus, bet šito jau neužtenka. Reikia galvoti, kad norintys išmokti dirbti su kompiuteriu, turės mokytis reginčiųjų mokymo įstaigose, kaip tai jau keliasdešimt metų daro aklieji, siekiantys aukštojo išsilavinimo. Jiems niekas atskirų grupių neorganizuoja. Kitas kelias: panašiai, kaip darome su masažuotojais, surenkame grupę ir ji mokosi atitinkamą išsilavinimą suteikiančioje mokymo įstaigoje. Tačiau tokių specialybių nebus daug, todėl ateitis - individuali pagalba besimokantiems.
- Kaip LASS socialinė veikla atrodys po penkerių dešimties metų?
- Turime sutarti dėl vieno dalyko: jeigu Lietuva, kaip valstybė, yra suformulavusi strateginę savo užduotį - integruotis į Europą, tai nereikia išradinėti dviračio. Pasižiūrėkime, kokia veikla užsiima Europos aklųjų organizacijos, kokie ten prioritetai, ir turėsime savo viziją. Po penkerių ar dešimties metų atrodysime kaip valstybės, įeinančios į Europos Sąjungą, visuomeninė organizacija. Aišku, Skandinavijos šalių ekonominio lygio nei po penkerių, nei po dešimties metų nepasieksime, bet tendencijos turėtų būti panašios. Europos Sąjungos valstybių socialinė politika turi būti vienoda, todėl reikia manyti, kad ir mūsų socialinė politika pamažu artės prie šitų standartų. Tai tiek būtų tų prognozių ir vizijų. Galėčiau dar pridurti, kad, norėdami geriau susivokti, patys sau atsakyti į daugelį rūpimų klausimų, šioms problemoms skiriame ir LASS 75-mečiui organizuojamą mokslinę konferenciją.
