Osvaldas
Petrauskas
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas
MES IR MŪSŲ ORGANIZACIJA
- Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga mini 75-erių metų veiklos sukaktį. Lyginant su daugelio Europos šalių nacionalinėmis aklųjų organizacijomis, atrodome jauni, savo valstybėje esame viena seniausių nevyriausybinių organizacijų. Turime įdomią istoriją, esame nuveikę daug prasmingų darbų, tačiau šiandien kalbėkime ne apie istoriją, bet apie dabartį ir apie ateitį. Gerbiamas pirmininke, kokią jūs matote mūsų organizacijos dabartį ir artimiausią ateitį?
- Svarstydamas, nuo ko reikėtų pradėti, ilgai varčiau savo popierius, keletą kartų perskaičiau tezes, kurias pasirašiau rengdamas LASS 75-mečio konferencijai skirtą pranešimą. Sustojau prie vieno teiginio: socialinė padėtis Lietuvoje blogėja ir neatrodo, kad artimoje ateityje bus geriau. Aplinkui vien problemos ir tų problemų metai po metų vis gausėja. Tada susimąstai apie patį procesą: kur mes kaip valstybė einame ir kodėl viskas šitaip vyksta? Sovietmečiu kažką galėjome keikti: okupavo rusai, atnešė savo tvarką ir pan. Dabar gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, lyg ir daroma viskas, kad žmonėms gyventi būtų lengviau, patogiau, bet to lengvumo nesimato. Lyginant su netolima praeitimi, situacija daugelyje sričių, pradedant pensijomis ir baigiant sanatoriniu gydymu, yra daug blogesnė. Nuo 1996 m. kasmet neįgalių žmonių reikmėms lėšų skiriama vis mažiau ir mažiau. Jau dabar aišku, kad kitais metais Invalidų reikalų tarybai bus skirta lėšų dar 14 proc. mažiau negu šiais metais, taigi maždaug tokia pat dalimi sumažės ir mūsų biudžetas. Tas pereinamasis valstybės laikotarpis, apie kurį prieš keletą metų tiek daug kalbėjome, dar nesibaigė ir niekur nuo šito nepabėgsi. Žiūrint į tolimesnę ateitį, į Europos Sąjungą, gyvenimas turi gerėti. ES valstybėse - Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Olandijoje - aklieji ir silpnaregiai gyvena neblogai, o jeigu dar gali ir dirbti, tada finansinių sunkumų tikrai nejaučia. Kad suprastume, kaip ES valstybėse žiūrima į socialiai remtinus žmones, užtenka paanalizuoti tų valstybių biudžetus: Lietuvoje socialiniams reikalams savivaldybės skiria 10 - 16 proc. lėšų, Skandinavijos šalyse - 50, kartais net iki 60 proc. Gal ne tokie patys, bet panašūs reikalavimai turės būti taikomi ir Lietuvai, jeigu ji norės būti ES narė. Jau dabar, nors Lietuva yra dar tik kandidatė, atsirado daugiau galimybių kreiptis į įvairius fondus paramos, tik ta parama labiau nukreipta į švietimą ir mokymą. Lietuvai tapus tikrąja ES nare, mūsų organizacijai atsivers didelės galimybės pasinaudoti lėšomis iš ES biudžeto per įvairias struktūrinio rėmimo programas.
Mūsų gyvenime yra ir gerų momentų - magnetofonų, kasečių kokybė, kompiuteriai, sintezatoriai - prie jų pripratome ir atrodo, kad šitaip ir turi būti. Technika labai sparčiai tobulėja, todėl atsiranda vis naujų galimybių mūsų negalę arba išgydyti, arba, kaip galima, labiau sušvelninti jos sukeliamus nepatogumus. Tą pajutome ir patys: prijungę prie kompiuterių sintezatorius skaitome reginčiųjų raštą, galime susirašinėti su reginčiais bendradarbiais ir pan. Ateityje tokių galimybių tiktai daugės.
Iš viso mūsų - septyni tūkstančiai žmonių ir kardinaliai pakeisti padėties negalime. Net susijungus visiems invalidams, poveikis valstybei nėra didelis. Iš kitos pusės, jeigu neturėtume savo organizacijos, neturėtume net to, ką dabar turime. Ateityje, aštrėjant konkurencijai, didėjant profesiniams reikalavimams, LASS pagalba ar besimokančiam, ar ieškančiam darbo neregiui bus dar reikalingesnė. Reikalinga ji bus dar ir todėl, kad šitokioje gausybėje įstatymų, įstatymus aiškinančių dokumentų, Vyriausybės nutarimų nė vienas neregys, nebent jis ką tik būtų baigęs teisės mokslus, savo jėgomis neapsigins. Reikalingas kolektyvinis darbas, kolektyvinis ir labai kvalifikuotas valdžios struktūrų spaudimas. Todėl būtinybė turėti savo organizaciją ateityje bus ne mažiau svarbi, negu kad buvo praeityje ar yra dabar.
- Jūsų mintys, jeigu nekalbėsime apie Europos Sąjungą ir kompensacinę techniką bei jos teikiamas galimybes, nėra labai optimistiškos. Vis dėlto turime dirbti, judėti į priekį, nes niekas kitas už mus šito nepadarys. Tad kaip ir kur judėsime?
- Svarbiausia LASS strategijos dalis - socialinių paslaugų plėtra. Įstatymai niekada nebūna pritaikyti prie konkretaus žmogaus, prie konkrečios negalės - tai padaryti ir būtų vienas iš LASS ateities veiklos uždavinių. Kita strategijos dalis - atiduoti valstybei dalį anksčiau mūsų vykdytų funkcijų ir dalį paslaugų. Kaip minėjau, nuo 1996 m. kasmet valstybė neįgalių žmonių organizacijoms finansavimą mažina. Tai tiesiogiai atsiliepia ir mūsų teikiamoms paslaugoms - jų kiekybei ir kokybei. Neregiai, gaudami mažiau paslaugų, kaltina mūsų organizaciją. Prisiimdami valstybės funkcijų dalį, patys savo noru susirenkame "akmenis", kurie turėtų lėkti tikrai ne į mūsų daržą. LASS'ui reikėtų daugiau reikalauti iš valstybės, kad ši vykdytų savo pačios priimtus įstatymus. Per kitais metais vyksiantį suvažiavimą reikės apsispręsti, kokiose srityse teikiame paslaugas patys, o kur liekame tik aklųjų gynėjai. Perduodant turėtas funkcijas valstybei, reikia rasti aukso vidurį. Europoje atskiros aklųjų organizacijos elgiasi įvairiai ir į šituos dalykus žiūri labai dinamiškai. Štai švedai visą reabilitaciją buvo atidavę valstybei, o patys atliko tik "prižiūrėtojo" vaidmenį. Prieš kelerius metus įsteigė dar vieną reabilitacijos centrą, kuris tiesiogiai priklauso Švedijos aklųjų sąjungai. Yra valstybių, kur aklųjų organizacijos atlieka aklųjų advokato funkciją. Yra ir tokių, kurios teikia socialinių ir kitokių aklajam reikalingų paslaugų. Štai imkime kompensacinę techniką - kai mes patys dirbame, tai ir papildomų darbo vietų neregiams sukuriame, ir darbo kokybė kitokia. Judėjimo invalidus kompensacine technika aprūpina valstybė ir dabar nesibaigia problemos: ne ta kokybė, ne tokia kaina ir pan. Mūsų apskričių, rajonų organizacijų pirmininkai socialinių reikalų komisijoje patys sprendžia, ką pirkti, patys kompensacinę techniką dalina ir apmoko ja naudotis. Jeigu pirmininkas blogai atlieka šį darbą, jis paprasčiausiai gali būti neišrinktas kitai kadencijai. Todėl manau, kad tokios srities, kaip kompensacinė technika, neturėtume atiduoti. LASS struktūra turėtų nedramatiškai kisti ir labiau prisitaikyti prie galiojančių įstatymų. Pavyzdžiui, norėdami išlaikyti etatinius rajonų ir apskričių darbuotojus, finansuojamus iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, galime pasinaudoti Socialinių paslaugų įstatymu ir savo tarybas reorganizuoti į Invalidų dienos centrus. Tačiau reikia atsiminti, kad daug kas priklausys ne nuo mūsų, o nuo valstybės strateginio planavimo: jau dabar peržiūrima, kokios veiklos sritys mums, kaip visuomeninei organizacijai, gali būti deleguojamos.
- Kokias svarbiausias matytumėte mūsų organizacijos veiklos kryptis, kam savo veikloje turėtume skirti didžiausią dėmesį?
- Visą mūsų darbą galima skaidyti į tris sektorius.
1. Darbas, susijęs su LASS turtu. Tai atsakingas ir reikalingas darbas ir jis išliks, tačiau šioje veiklos srityje darbo vietomis galime aprūpinti 300 - 350 neregių.
2. Įvairios programos ir jų vykdymas. Kol kas ši mūsų veikla apima 3 - 4 tūkst. žmonių, tai yra pusę arba šiek tiek daugiau negu pusę visų LASS narių. Pastovų darbą čia gali dirbti keli šimtai aklųjų ir silpnaregių. Abu minėti sektoriai yra svarbūs, todėl ir ateityje jiems skirsime didelį dėmesį.
3. Darbas su tarptautinėmis konvencijomis. Vis dėlto norėdami, kad kiekvienas neregys ar silpnaregis savo gyvenime pajustų esmingesnių pokyčių, turime pasiekti, kad dabar veikiančiuose įstatymuose būtų padaryta realių pataisų arba kad būtų priimti nauji įstatymai. Dabar visas lėšas gauname per programas, bet tai nėra dideli pinigai - perskaičiavus vienam LASS nariui apie 20 Lt per mėnesį. O jei pasiektume, kad invalidumo pensija būtų padidinta bent 100 Lt, kiekvienas pajustume akivaizdų pagerėjimą. Galima daug kalbėti apie atskiras organizacijos veiklos sritis, atskiras problemas, bet visada reikėtų atsiminti, kad negalės žmogui svarbiausias jo negalės kompensavimo garantas yra invalidumo pensija ir įstatymai, padedantys jam grįžti į darbą. Ne kartą esame išsakę oficialią savo poziciją, kad pagalba neįgaliems žmonėms turėtų būti labiau diferencijuojama. Dešimtmečio praktika rodo, kad dirbant tik šalies viduje, šito pasiekti negalima, tada reikia dirbti kitaip: per tarptautines konvencijas. Visa tai praplečia trečią mūsų veiklos sektorių - darbą su tarptautinėmis konvencijomis. Ateityje šis veiklos baras turėtų labai smarkiai išaugti ir sustiprėti.
Lietuva rengiasi narystei Europos Sąjungoje - jau dabar teikiame atitinkamoms ES institucijoms medžiagą apie neįgalių žmonių gyvenimą mūsų valstybėje, apie tai, ko jiems labiausiai trūksta. Siekiame, kad derantis su Lietuva dėl narystės, tarp kitų reikalavimų būtų keliama sąlyga užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas negalę turintiems žmonėms. Jungtinės tautos priėmė "Lygių galimybių neįgaliesiems teikimo tipines taisykles" - tai yra rezoliucija, todėl valstybėms tik rekomenduojama ja vadovautis. Europos Sąjunga pasiruošusi ją padaryti konvencija; į rezoliuciją galima atsižvelgti, galima ir neatsižvelgti, o konvencijos laikytis privaloma. 2003 metus Europos Sąjungos komisija skelbia Invalidų metais - šitą galimybę irgi turime išnaudoti.
- Vienas iš klausimų, kurį uždavėme visiems mūsų pokalbio dalyviams, yra toks: LASS - visuomeninė organizacija, ji neleidžia įstatymų, nekuria programų, kurios galėtų iš esmės pakeisti valstybės ar jos piliečių gyvenimą. Ir vis dėlto ką per artimiausius kelerius metus, dirbdami su valstybinėmis įstaigomis bei institucijomis, galėtume ir turėtume padaryti gerindami aklųjų padėtį?
- Mūsų organizacijai savo veikloje reikėtų pradėti naudoti kitus instrumentus: ne kasmet ubagauti, kaip darydavome iki šiol, o reikalauti lygių teisių. Turėtume kaip ir visi Europos aklieji kovoti su neregių diskriminacija visose gyvenimo srityse. Labiau reikėtų išnaudoti įvairias tarptautines konvencijas, tokias kaip Žmogaus teisių ir pan. Anksčiau apeliuodavome į valdžios žmonių geranoriškumą, šviesdavome Seimo, Vyriausybės narius, ko neįgaliems žmonėms reikia, ko jiems labiausiai trūksta. Tam skirdavome daug laiko ir jėgų, bet aiškėja, kad šitokia veikla nėra efektyvi. Į mūsų renginius ateina vienas kitas valdžios žmogus; jeigu ir yra mūsų atžvilgiu geranoriškai nusiteikusių Seimo narių, tai priimant rimtus sprendimus vienas, trys ar penki balsai nieko nereiškia.
Mąstydami apie savo ateitį, turime atsiminti ir kitą dalyką: nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje daugėja, dabar jų yra jau apie 7 tūkst., visos kažko prašo, reikalauja ir nieko tuo nenustebinsi. Kuo mes galime išsiskirti iš kitų organizacijų? Juridiškai - niekuo, pagal aktyvumą - taip, galime. Kasmet iš valdžios žmonių pusės humanizmo mažėja ir nieko čia nepadarysi - kova už būvį, už pragyvenimą veikia visus. Todėl nereikia tikėtis, kad kas nors geranoriškai užleis vietą mūsų įmonių produkcijai arba mūsų struktūrų teikiamoms socialinėms paslaugoms. Jau pastebimas ir kitas reiškinys: kuriamos sveikų žmonių nevyriausybinės organizacijos, savo tikslu skelbiančios rūpinimąsi negalę turinčiais žmonėmis. Kai kurios iš tokių organizacijų būna veiklios tik tol, kol gauna pinigų, bet demokratinėje visuomenėje visi turi teisę reikštis, rašyti projektus ir gauti finansavimą. Ateityje tokių organizacijų gali daugėti ir su jomis mums taip pat reikės konkuruoti. Geriausias pavyzdys čia būtų ekonomika. Ekonomikos ekspertai kalba apie jos atsigavimą, bet atsigauna tik tie ekonomikos sektoriai, kurie yra pažangiausi. Todėl ir neregių padėtis gerės tik tada, jeigu būsime viena pažangiausiai, viena kvalifikuočiausiai dirbančių organizacijų pradedant kiekvienu rajone gyvenančiu LASS nariu, baigiant mūsų įstaigų vadovais, jų kompetencija.
- Viena aktualiausių mūsų organizacijos problemų - gamybinė jos veikla, LASS įmonių likimas. Ką jūs apie tai manote?
- Savivaldybės, kitos valstybinės institucijos kažin ar imsis išlaikyti aklųjų darbo vietas, todėl mūsų įmonės, kaip darbo terapijos ar kokios kitos panašios įmonės, turės išlikti. Juo labiau, kad mes turime materialinę bazę. Prisiminiau kai kurių veteranų pasisakymus per teminius vakarus, skirtus LASS 75-mečiui, kad ir tarybiniais laikais, nors buvo stabilūs užsakymai, stabili gamyba, tačiau vis tiek buvo stengiamasi ją modernizuoti, ieškoma naujų, paklausių gaminių. Ir dabar reikia galvoti ne tik apie tai, kad valstybė turėtų imtis mūsų gaminamos produkcijos apsaugos, bet ir apie modernizavimąsi. Lietuva įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją, dabar stojame į Europos Sąjungą - joks monopolis ar kitos panašios apsaugos priemonės bus neįmanomos. Reikia galvoti apie atsinaujinimą, asortimento plėtimą, naujus gaminius.
- Pažvelgę į mūsų organizacijos sudėtį matome, kad daugiau nei 60 proc. jos narių - pensinio amžiaus. Žmonių iki 30 metų - tik apie 6 proc. Ar Lietuvoje mažėja aklųjų ir silpnaregių (tuo būtų galima tik džiaugtis), ar mūsų organizacija padaro ne viską, kad šie žmonės į ją ateitų?
- Vyresnio amžiaus žmonių mūsų organizacijoje visada buvo apie 60 proc. Tačiau jaunimo reikalai, jaunų aklųjų ir silpnaregių santykiai su mūsų organizacija nusipelno atskiro dėmesio. Visuomenės gyvenime atsiranda dėsnių, kuriuos anksčiau nelabai supratome, bet apie kuriuos mums kalbėdavo Europos valstybių aklųjų įdarbinimo ir užimtumo ekspertai. Vis garsiau deklaruojama nuostata, kad žmogus visą gyvenimą turi mokytis. Jau matome, kad ir aklieji įsigiję vieną specialybę, siekia naujos, baigę vieną aukštąją mokyklą, vėl mokosi. Kita tendencija - reikia būti psichologiškai pasiruošus dažnai keisti darbą. Ir pats įdomiausias dalykas, dar labai šviežias ir mūsų galvoms, kad Europoje pamažu išnyksta profesijos samprata. Sukuriama darbo vieta, dedamos pastangos žmogų joje įdarbinti. Nėra taip, kad baigei anglų kalbą ir visą gyvenimą dirbi anglų kalbos mokytoju ar vertėju. Kompiuterinis raštingumas, užsienio kalba jau tampa būtinomis sąlygomis, kad žmogus galėtų sėkmingai dirbti bet kurioje srityje. Jaunimas ir pas mus jau įsidarbina tokiose vietose, kad ir labai norėdamas nepasakysi, kokia čia profesija. Todėl šie žmonės nuolat lanko įvairius kursus, mokosi, reikalauja specialios literatūros. Ir užsienio valstybėse, ir Lietuvoje gabesnis jaunimas neskuba ateiti į nacionalines aklųjų sąjungas, vienų netenkina atlyginimai, kitų - darbo pobūdis. Jauni neregiai, o ypač silpnaregiai, įsidarbina privačiose kompanijose, dirba naudodami naujausias technologijas - reikia konkuruoti, nuolat tobulėti, tai aklųjų organizacijai laiko ir nebelieka. Švedai jau nebe pirmi metai sprendžia problemą, kaip jų organizacijai įgyti daugiau patrauklumo, kaip pritraukti daugiau jaunų žmonių. Mūsų organizacijos patrauklumas irgi nėra didelis. Tai galėtų būti dar viena tema artėjant XVI LASS suvažiavimui.
- Kaip galėtumėte savo mintis reziumuoti?
- Tai, ką pasakysiu, sena, visiems gerai žinoma, tačiau kartu ir labai aktuali tiesa: Aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra visuomeninė organizacija, valstybei ji gali tik padėti, bet negali už valstybę padaryti to, ką ši privalo padaryti savo piliečiams.
