LASS - 75
J. BARČIUS
LIETUVOS AKLŲJŲ SĄJUNGOS ĮKŪRIMO APŽVALGA
Lietuvos aklųjų sąjungai pradžią davė patys aklieji karo invalidai.
Karo invalidams šelpti komitetas, rūpindamasis visais karo invalidais, neužmiršo ir esančių jų tarpe keleto aklų, kuriuos, Latvijos socialės apsaugos departamento direktoriui, P. O. Sihliui, tarpininkaujant, 1925 metų rudenį pasiuntė penkių asmenų skaičiuj Latvijos aklųjų institutan mokytis.
P. Šeštakauskui esant Latvijos aklųjų institute, gautieji įspūdžiai giliai įsmigo ir kartu kilo mintis įsteigti tokį pat institutą pas mus Lietuvoje. Juk be šių penkių nusiųstų, dar turime tris tūkstančius su viršum aklųjų ne karo invalidų, užmirštų nelaimingų būtybių.
Po vienerių metų, mūsų akliems sugrįžus iš Latvijos atostogų, pasirodė, kad gabesnieji suskubo šio to pramokti. Tai paskatino labiau susidomėti aklaisiais ir kilo gyvas reikalas neatidėliojant imtis darbo ir sutvarkyti Lietuvoje aklųjų reikalus.
Grįžusio iš Latvijos aklojo karo invalido P. Daunio ypatingu pasišventimu, be to, gavus pritarimo iš kai kurių vyriausybės narių bei visuomenės veikėjų, tuojau sudaryta steigiamosios Lietuvos aklųjų sąjungos komisija. Komisija savo posėdyje 1926 m. birželio 27 d. nutarė sušaukti aklųjų suvažiavimą ir aptarti jame sąjungos įsteigimo reikalą. Suvažiavimas buvo sušauktas liepos mėn. 24 ir 25 dieną.
Pats suvažiavimo sušaukimas ir visas kitas organizacinis darbas komisijai buvo nepaprastai sunkus ir reikalaująs daug triūso ir rūpesčių.
Aklųjų antrašai nežinomi... Čia kreiptasi į valsčių valdybas ir prašyta paskelbti akliesiems apie šaukiamą suvažiavimą, jo vietą ir laiką. Lėšų neturėta nė cento, o žinota, kad suvažiuos ne turtuoliai, piniguočiai, bet akli vargšai, nelaimingi elgetos, kuriuos reiks ne tik maistu ir butu aprūpinti, bet dar ir padengti visas kelionės išlaidas. Be to, per tą trumpą laiką, be visų šių darbų ir rūpesčių, dar reikėjo paruošti įstatų projektą ir visą suvažiavimo planą. Visa tai atliko pasišventę žmonės savo lėšomis, savo laiku, neapleisdami tiesioginės savo tarnybos.
Pagaliau įvyksta šis, kai kam gal gana keistai atrodąs, aklųjų suvažiavimas. Kad atvykusiems nereikėtų klaidžioti ir klausinėti, jau prieš suvažiavimą ir pačią suvažiavimo dieną stotyje ir garlaivių prieplaukoje dežuravo žmonės, kurie atvažiavusius tuojau vedė į paskirtus jiems nakvynės butus, ar tiesiog susirinkiman, kuris įvyko Liaudies namų salėje.
Nežiūrint įvairių kliūčių ir sunkumų, suvažiavimas buvo gana gausingas; dalyvavo arti dviejų šimtų asmenų.
Paties suvažiavimo vaizdas ir nuotaika, tiesa, buvo gana nepaprasta. Skaudu žiūrėti į šiuos nelaiminguosius, iš kurių veidų galima išskaityti tik beviltiškumą ir skurdą, kurį jie pasiryžę nešti ant savo pečių iki grabo lentos. Visi suvažiavusieji, veik be išimties, elgetos, gyvenantieji vien tik iš duosnios rankos, amžinai nusivylę gyvenimu. Bet kartu pastebimas nepaprastas susidomėjimas ir džiaugsmas, kad kitiems parūpo jų reikalai. Aklieji pajuto, kad čia krūvon yra susirinkę iš visų Lietuvos kampų vieno likimo draugai. Pasidalę mintimis, visi aklieji suprato, kad jų visų skurdas vienodas ir instinktyviškai kilo visiems mintis: susiburti krūvon ir įsteigti Lietuvos aklųjų sąjungą. Tada patys per savo sąjungos valdybą galėtų rūpintis iki šiol užmirštais jų reikalais. Jau suvažiavime buvo kalbama apie aklųjų instituto įsteigimą.
Kai kam, o gal ir daugumui suvažiavusiųjų, stačiai buvo nesuprantama, netikėtina, kad aklas dar galėtų ką nors dirbti, padaryti, išmokti muzikos ir, ypatingai, išmokti skaityti ir rašyti. Iš šalies žiūrinčiam turėjo graudi ašara nuriedėti, matant aklo troškimą ir norą būti tokiu pat žmogumi, kaip ir visi.
Suvažiavimas, įsteigęs sąjungą, priėmė įstatus, kuriuose be visokeriopo savo narių šelpimo, numatomas ir aklųjų instituto įsteigimas.
Išrinkta valdomieji organai - Lietuvos Aklųjų Sąjungos Centro Valdyba, kuriai ir pavesta rūpintis visais sąjungos ir jos narių reikalais, vykdant visus suvažiavimo išreikštus pageidavimus. Ir liepos mėn. 25 d., pasitarę einamaisiais organizacijos reikalais, pilni vilties suvažiavusieji pakeltu ūpu išsiskirstė namo.
Nors skaudu, bet prisiminus tenka pažymėti, kad kai kas net labai didelių autoritetų ne tik kad nepadėjo savo patarimais šiam labdaringam darbui, bet dar ironiškai nusikvatojo; begalės ironijos žodžių tiesiog drėbta į akis gerų norų žmonėms.
Nenorėta suprasti tikslo, kaltinta, kad nekreipta dėmesio į medicinos pagalbą. Tuo tarpu, čia nenorėta akių gydyklos jau nebepataisomiems akliems, o norėta mokyklos. Ir nežiūrėdama visų kliūčių, sąjunga savo tikslą atsiekė. Aklųjų institutą, kuriame dabar mokosi apie 30 aklųjų, įsteigė. Tai ne tuščias pasigyrimas, bet realus darbas.
"Mūsų aklieji", 1929 m. Nr.1
