NEREGYS IR VISUOMENĖ
Gražina SIDEREVIČIENĖ
KAI LYDI OPTIMIZMAS IR VILTIS
Prisimenu vieną labai smagią Baltosios lazdelės šventę Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose. Tarsi ant sparnų skraidau po pilną žiūrovų salę, imu interviu iš neregių tautodailininkų. Staiga pačiam sakinio vidury susipainioju mikrofono laiduose ir visos salės akivaizdoje suklumpu. Pakeliu akis ir matau ištiestą ranką, kuri mane švelniai pakelia. Jaučiuosi nejaukiai, bet šypsausi. Šypsausi man į pagalbą atskubėjusiam Vytautui Šarakauskui.
Nors praėjo jau keleri metai, to epizodo pamiršti vis negaliu.
Tos šventės metu nustebino ir Vytauto žmona Temira. Tądien ji labai grakščiai demonstravo, kaip paprastai ir lengvai vąšeliu gali megzti neregė moteris. Žiūrovams Temira papasakojo, kad šito meno ją išmokė senelė ir kad jai tas labai patinka. Parodoje puikavosi spalvingos, dailiai nunertos Temiros servetėlės. Jau tada žinojau, kad bet koks darbas Temiros rankose virte verda. Vikrūs, jautrūs pirštai daro stebuklus. Ar vertų šepetį, ar pintų krepšelį iš vytelių, ar imtųsi savo hobi mezgimo - viskas einasi kaip sviestu patepta.
Po to įvykio ir kilo mintis arčiau susipažinti su šia netradiciškai mąstančia šeima ir papasakoti apie ją mūsų žurnalo skaitytojams. Kuo daugiau bendravau, tuo įdomesnė ir patrauklesnė ši šeima man atrodė.
Temira - svajotoja nuo gimimo. Savo originaliomis, kartais utopinėmis idėjomis ji pasižymėjo dar besimokydama A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Savo darbštumu, užsispyrimu ir atkaklumu siekiant užsibrėžto tikslo išsiskyrė iš kitų jaunuolių, atėjusių dirbti į Kauno aklųjų įmonę. Tiksliai žinodama, ko nori, mergina reikalavo tinkamų darbo sąlygų. Tuo, žinoma, nebuvo patenkinti kai kurie jos viršininkai. Darbas šepečių ceche netraukė ir ji panoro studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute vokiečių kalbą. Talkinant mokytojai intelektualei Elenai Mekienei, Temira pasirengė egzaminams ir išvyko į Vilnių. Atėjo į egzaminą, o dekanė jai ir sako: "Eik į Aklųjų draugiją". Mergina nesusivokė, ko jai ten reikia, bet išeities nebuvo - teko eiti. Ją pasitiko Antanas Grigutis. Jis primygtinai siūlė studijuoti ne vokiečių, bet lietuvių kalbą. Teigė, kad baigusių vokiečių kalbą neturės kur įdarbinti. Bet Temira nebūtų Temira, jei nepasiektų savo. Be to, kaip ji pati juokauja, turi asmeninę psichologę mokytoją Janiną Šilanskienę, kuri, kiek įmanydama, stengėsi padėti, palaikyti moraliai. Tad vokiečių kalbos studijuoti išvyko į Minsko užsienio kalbų pedagoginį institutą. Lengva nebuvo: reikėjo puikiai mokėti rusų kalbą, rasti skaitovą. Šiek tiek padėjo Vytautas. Taip prasidėjo draugystė, greitai peraugusi į meilę. Būdami tikri romantikai vestuves atidėjo pavasariui. Ir štai jau vienuolika metų kartu.
Kaip bekreiptum gyvenimą, jis vis vien teka likimo skirta vaga. Temira ir Vytas jau penkerius metus slaugo, masažuoja pacientus Kauno slaugos ligoninėje ir čia jaučiasi tikri senbuviai.
Ir kaip nesistebėti, kad Vytautas baigęs B. Dvariono aukštesniosios vaikų muzikos mokyklos filiale klarneto klasę, privalomuoju instrumentu pasirinkęs akordeoną, neblogai grojęs ir fortepijonu, šiandien ne muzikantas ar muzikos mokytojas, o masažuotojas. Tiesa, metus laiko jis virkdė klarnetą aklųjų profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre. Vėliau, norėdamas užsidirbti gerą pensiją, perėjo į Kauno aklųjų įmonę ir trejus metus dirbo šepečių cecho teptukų skyriuje. Po to abu su žmona nutarė išmokti masažo amato ir 1994 metais patraukė į Vilniaus medicinos mokyklą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, įsidarbino Kauno slaugos ligoninėje. Ligoninei tuo metu vadovavo liberalių pažiūrų gydytoja Marija Inesa Poniškaitienė. Vos pravėrę vyr. gydytojos kabineto duris, pasijuto laisvai, sklandžiai mezgėsi pokalbis. Buvo paskirtas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Teko peržengti dar vieną slenkstį - Slaugos ligoninė buvo globojama "Carito". Privalėjo įtikinti karitietes, kad žmonės su regėjimo negale tikrai ne prastesni masažuotojai už sveikuosius. Į pagalbą iš Vilniaus atskubėjo masažo dėstytoja, kuri pasakė garantuojanti, kad jos mokiniai pasirengę šiam darbui. Pirmieji ledai buvo pralaužti, laukė kasdienis darbas. Su pacientais susidraugavo greitai, seneliai ir močiutės (taip švelniai juos vadina Temira ir Vytas) pamilo jaunuosius masažuotojus ir atvėrė jiems ne tik kūno, bet ir sielos žaizdas. Kur kas sunkiau buvo su bendradarbiais, ypač Temirai, kurios kiekvieną žingsnį lydėjo smalsūs žvilgsniai. Kolegoms buvo smalsu, kaip ji eina, kaip bendrauja su pacientais, kaip masažuoja. Į neviltį varė tie kasdieniai šūkčiojimai: "Oi, oi, tu tik nepargriūk!" Į tai Temira atšaudavo: "Dieve, kodėl aš turėčiau pargriūti?". Po metų visa tai jau tapo praeitimi ir Temira su Vytu lengviau atsikvėpė. Šiandien jų rūpestis - masažas, gydomoji mankšta, elektrostimuliacija ir kultūrinė reabilitacija.
Iš prigimties iniciatyvūs, veiklūs žmonės negalėjo taikstytis su padėtimi, kad ligoniai nuo ryto iki vakaro gydomi tik vaistais ir procedūromis. Ieškojo šviesesnės gyvenimo pusės. Pradėjo rengti koncertus, mažas šventes. Vytauto iniciatyva Slaugos ligoninėje vis dažniau pasirodo Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų meno mėgėjų kolektyvai, humoro vakarą surengė skaitovė Stefa Navardaitienė. Ši veikla plečiama. Plečiasi, tobulėja ir pati ligoninė. Žadama įrengti reabilitacijos kabinetą, jau dirba savanoriai iš katalikiškos bendruomenės, per praktiką talkina įvairių profesijų studentai. Šiame kuriamajame procese aktyviai dalyvauja Temira su Vytautu. Jų idėjos čia kaip niekur kitur reikalingos. Šiuo metu jų vieta čia, juolab kad, anot Temiros, verslo sąlygos dabar nepalankios ir atidaryti savo masažo kabinetą tiesiog neapsimoka. O kai pasiteirauji, ar ne per sunku kasdien stebėti kenčiančius žmones, Temira atsako:
- Pirmaisiais mėnesiais pačius sunkiausius ligonius atiduodavau Vytui. Bijodavau emocijų protrūkio. Ir šiandien baugu prie kurio nors paciento prisirišti, nes tada gailestis be atvangos graužia širdį. Medicinos terminais tariant, mūsų ligoniukai skirstomi į dvi kategorijas - terminalinius ir reabilitacinius. Pirmieji - tai tie, kuriems nedaug beliko... Mes juos vadiname išeinančiais. Stengiamės, kiek įmanydami, palengvinti jų skausmą. Geras žodis, paliatyvinis masažas - ir kančios mažiau.
Vytas pratęsia mintį:
- Keletą pacientų masažais ir mankštomis pavyko ištraukti iš itin sunkios negalės ir pastatyti ant kojų.
Abu be galo sielojasi, kai grįžę po atostogų, prieš mėnesį sustiprėjusius pacientus vėl randa pasyviai gulinčius lovose. Vėl viską tenka pradėti iš naujo. Ligoniukai šaukia juos malonybiniais vardais ir niekaip nenori tikėti, kad smagi, po palatas kaip žuvis nardanti Temira - neregė. Tarsi reginčios prašo ką nors paduoti. Puikios orientacijos moteris nesunkiai susitvarko su tokiomis užduotimis. Abu smagiai juokauja, kad kas kas, o jie tai jau tikrai integruoti. Siūlo ir kitiems tą patį daryti, nelaukti išskirtinių sąlygų ir valdžios malonės. Ne vienas seminaras ar konferencija, jeigu ji skirta darbui tobulinti, neapsieina be Temiros ir Vytauto. Šią iniciatyvą geranoriškai palaiko ligoninės administracija, o dėl regėjimo negalės abu nesuka sau galvos.
Daugelis žavisi šiuo energingu šeimyniniu duetu: santūrus, kuklus Vytautas, švelni, jautri, emocinga Temira - abu gyvena laikydamiesi principo: kas ieško, tas randa. Radę darbą, kuris pateisina jų lūkesčius, pasinėrė į jį iki kaklo, bandydami ieškoti pačių šviesiausių jo pusių. Kaip maro vengia nuobodulio, pesimizmo ir viliasi, kad jų ligoninė kuo toliau, tuo labiau panašės į jaukius namus, o ne į vietą, kur ateinama kaip nors nugyventi paskutinių gyvenimo dienų ar tiesiog egzistuoti.
Gal todėl ir Valentino dienos proga surengtame koncerte ant stalų, dailiai nuklotų Temiros servetėlėmis, puikavosi jos pačios iškeptas pyragas, o šalia - kiekvienam skirtos žaismingos širdelės. Patys vežė neįgaliuosius ratukuose, patys dėkojo meno mėgėjams.
Vytautui taip pat nepavyko išvengti meno saviveiklos. Šiandien jis, Romualdos Montvilienės prikalbintas, groja bosinėmis kanklėmis ir šauniai dera prie šio itin moteriško kolektyvo.
Niekas nežino, kas dar gali šauti į galvą šiai nerimstančiai porai, kokie dvasiniai klodai iškils į paviršių ir nustebins juos supančius žmones. O šiuo metu jiedu jaučiasi laimingi ir teigia, kad žmonės yra geri, tik reikia leisti tam gerumui prasimušti.
Per vienuolika kartu nugyventų metų jų namuose sustiprėjo tarpusavio supratimo dvasia, nusigludino aštresni kampai, išmoko ir išklausyti, ir suprasti vienas kitą. Tas dvasinis bendrumas, sugebėjimas jautriai, bet blaiviai reaguoti į gyvenimo pokyčius - Dievo ir likimo dovana, kuria jie sugeba puikiai pasinaudoti.
Intuityviai jaučiu galinti palinkėti Temirai ir Vytautui: svajokite, kurkite savo ateitį ir likite tais žmonėmis, kuriuose viltis miršta paskutinė.
