IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS
STEBUKLO AKIVAIZDOJE
Yra tokia Lotynų Amerikos rašytojo P. Coelho knyga "Alchemikas", beje, jau išversta ir į lietuvių kalbą. Knygos siužetas paprastas ir labai nesudėtingas - avių piemuo gauna ženklą palikti savo namus, avis ir vykti į Egiptą prie piramidžių. Tačiau šiuo atveju mums svarbiau ne siužetas, o knygos idėja - tai kūrinys apie žmogų, turintį savo asmeninę legendą. Kaip kiekviename iš mūsų slepiasi R. Bacho aprašytasis Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, taip kiekvienas turime ir savo asmeninę legendą. Ar įsisąmoniname, ar suprantame ją - tai jau kitas klausimas.
Lionginas Ževeliauskas, gyvenantis Utenoje, apie savo asmeninę legendą pradėjo mąstyti iš jo gyvenimo pasitraukus dienos šviesai. 1992 m. L. Ževeliauskas dėl cukrinio diabeto gavo II invalidumo grupę. Atmintin visam laikui įsirėžusią 1995 m. rugsėjo 6-ąją staiga nustojo matęs. Kauno klinikos, kairės akies operacija. Po jos matė lygiai savaitę. Į akį suleido silikono (tokia medžiaga), kad prispaustų tinklainę. Akis vėl pradėjo matyti, tačiau tik šiek tiek ilgiau nei pusę mėnesio. Dešinę akį operavo 1996 m. birželio viduryje, su ja Lionginas matė maždaug pusantro mėnesio. 1996 m. liepos 30 d. - riba, dalijanti L. Ževeliausko gyvenimą į du pasaulius: žėrintį, pilną regimųjų vaizdų, ir tamsųjį, užpildytą baltosios lazdelės kaukšėjimo. 1997 m. gegužės mėn. L. Ževeliauskas atvyko į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) socialinio ugdymo skyrių. Kaip pats prisipažino, iš namų važiavo sunkia širdimi, tačiau dabar šį centrą ir jame sutiktus žmones prisimena tik gerais žodžiais. Mokytojas J. Daunaravičius išmokė vaikščioti su baltąja lazdele - dabar jau vienas nuvažiuoja į Kauną ar Vilnių, vienas vaikšto ir po Uteną. Lionginas LASUC mokėsi namų ūkio pagalbininko specialybės. Čia pirmą kartą ir išgirdo apie garsųjį Indijos šventąjį Sai Babą, apie jo daromus stebuklus, ir kelionė į šią šalį tapo jo asmenine legenda. Legenda, ne audrinančia vaizduotę ir svajones, o reikalaujančia veiksmo, apsisprendimo, realizavimo. Lionginas pradėjo ruoštis kelionei, kaupti jai reikalingas lėšas. Skaičiuoti svetimus pinigus gana keblus reikalas, tačiau kadangi niekas nieko šiame pasaulyje veltui neduoda, reikia keletą žodžių tarti ir apie juos. Regintis žmogus, anot paties L. Ževeliausko, galėtų išsiversti su tūkstančiu dolerių. Kadangi neregys keliauja ne vienas - taigi mažiausiai dar du kartus tiek. L. Ževeliauskui kelionė kainavo apie 2400 dolerių. Ji įvyko šių metų vasario 26 - kovo 16 dieną. Lionginas keliavo su psichologu Evaldu Karmaza, su kuriuo susipažino dar mokydamasis LASUC.
Apie tokias keliones pasakoti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes iš tikrųjų yra ką papasakoti, bet tai tik išorė - luobas. Vidus dažniausiai uždarytas po devyniais užraktais, nes atverdami jį rizikuojame kiaulę įsileisti ne tik į bažnyčią, bet ir ant altoriaus... Antra vertus, tokie dalykai kaip svajonės, viltys, stebuklo laukimas, perteikti objektyvia, visiems suprantama kalba, dažnai virsta visiškomis banalybėmis ir beskonybėmis. Pabandykime sau patys tyliai atsakyti kad ir į tokį klausimą: stebuklų pilni visų religijų šventraščiai, pranašų ir mistikų regėjimai, tačiau kuris iš mūsų tikrai ir besąlygiškai jais tikime? Tikime, kad tai, kas kažkada kažkam atsitiko, gali arba galėtų atsitikti mums?
ŠVENTIEJI PELENAI
Autobusu iš Utenos į Vilnių, tada lėktuvu iki Amsterdamo, čia persėdimas - kitas lėktuvas, aštuonios valandos skridimo ir jūs Indijoje, Bombėjuje. L. Ževeliauskas: "Nusileidome penktą valandą ryto. Pranešė, kad Bombėjuje 26 laipsniai šilumos. Išlipu - lyg ir nekaršta, ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Einame per oro uostą - girdžiu, kažin kas be perstojo ūžia. Savo palydovo klausiu, kas čia ūžia? Čia visur oro kondicionieriai, jis sako. Išeiname iš oro uosto - ir iškart kaip į pirtį: tamsu, saulės nėra, drėgna ir karšta. Žengiau penkis žingsnius ir sustojau - karštis tiesiog smukdo."
Garsusis Sai Baba gyvena už tūkstančio kilometrų nuo Bombėjaus - taigi dar 20 valandų traukiniu ir 40 km nedideliu, mūsų "Pazikus" primenančiu autobusu. "Indija - labai neturtingas kraštas. Kiekvienas eina, prašo išmaldos. Priėjo 5-6 metų negriukas, pašlavė aplinkui ir ištiesęs ranką laukia. Geležinkelio stotyje visi sėdi ant žemės, ant jos ir miega. Mano palydovas tik akimirkai nukreipė dėmesį ir tuojau užlipau ant miegančio indo. Indai labai paslaugūs, viską siūlo, tik naudokis ir mokėk! Važiuoji traukiniu, eina, siūlo: arbata, kava, bandelės. Atsistoja šalia ir tiesiog įžūliai rėkia. Iš pradžių buvome pasimetę, bet paskui apsipranti ir išmoksti nekreipti dėmesio. Antra vertus, jų toks darbas: neatkreips dėmesio, neįsiūlys - neužsidirbs. Jiems reikia pragyventi, todėl ir turi rėkauti. Kaimelis, kur gimė Sai Baba, vadinasi Putapartis. Aplankėme Sai Babos namą - ten dabar įsteigtas muziejus. Šventyklos teritorija aptverta, įeini pro vartelius, užsiregistruoji - gauni kambarį viešbutyje ir gyveni. Europiečių akimis, tas viešbutis labiau primena bendrabutį, bet šiaip švarus, tvarkingas - tualetas, dušas. Teritorijoje taip pat yra valgyklų, parduotuvių. Į Putapartį atvykome kovo 1 d., išvažiavome kovo 12 d. Kiek čia praleis laiko, sprendžia pats žmogus: yra gyvenančių mėnesį, pusę metų.
Kaimelyje yra šventykla. Į ją du kartus per dieną - ryte ir po pietų - ateina Sai Baba, bendrauja su atvykusiais piligrimais. Šventykla yra c raidės formos, vienoje pusėje sėdi moterys, kitoje - vyrai, per vidurį - kilimu išklotas takas. Ryte Sai Baba pasirodo maždaug be penkiolikos septynios ir per 20-30 minučių tuo taku pereina, prieidamas prie vieno ar kito su juo susitikti atvykusio žmogaus. Žmonių į šventyklą susirenka keli tūkstančiai, jis pats sprendžia, prie ko prieiti. Praėjus trims ar keturioms dienoms po atvykimo, vieną rytą Sai Baba priėjo ir prie manęs. Prie kaktos pridėjo ranką ir iš delno pradėjo byrėti šventieji pelenai - vibuti. Toks įspūdis, kad su plunksna kas per akis braukytų. Savo palydovo paklausiau: tai gal jis tų pelenų turi kur pasislėpęs? Ne, sako, jis apsirengęs drabužiu su trumpomis rankovėmis - niekur nepasislėps. Priėjęs prie kito vyro, pakėlė į viršų ranką ir tarp pirštų atsirado auksinė grandinėlė. Šitą stebuklą padarė du kartus."
INDIJA REGINČIOJO AKIMIS
O dabar apie tai, kaip Indiją ir Sai Babos fenomeną mato regintis žmogus ir profesionalus psichologas. Evaldas Karmaza: "Po Europą keliaujama tarytum po didelį didelį muziejų: tą pamatai, aną palieti. Nesakau, kad Indijoje regėjimas praranda savo paskirtį, bet ten labai daug informacijos gaunama per uoslę ir per klausą. Pilniausia kvapų ir garsų gama: nuo smarvės iki smilkalų, nuo gražiausios muzikos iki pragariško triukšmo. Lietuvoje, bendraudamas su neregiais, vis užsimiršdavau ir paklausdavau: ar tu matei tą ir tą? Indijoje Liongino klausdavau: ar tu užuodi, ar tu girdi? Net visiškai nematydamas, vien pagal kvapus ir garsus neklysdamas pasakysi, kad pervažiavai sieną ir atsidūrei Indijoje. Indai nesiorientuoja į matymą, labai daug informacijos jie gauna per likusius pojūčius. Indija skęsta nuo žmonių pertekliaus - per pusę amžiaus maždaug pusė milijardo prieauglio. Žmonės gyvena tiesiog gatvėse - europiečiui prie šito labai sunku priprasti. Jeigu norite suprasti, kas yra Indija, įsivaizduokite, kad visą dieną važinėjate sausakimšame troleibuse. Arba dar geriau: įsivaizduokite didelį didelį Kalvarijų turgų ir penkiasdešimt laipsnių karščio. Indija keista tuo, kad tenai viskas labai susimaišę ir susipynę: turtingas žmogus gyvena šalia visiško skurdžiaus, šalia egzistuoja akmens amžiaus klajokliai ir kompiuteriai, moderniausios šiuolaikinės technologijos. Kokiame nors kaime, tarp medžių - telefonas, iš kurio gali skambinti į Uteną, ir čia pat šalia iš bado beveik mirštantys žmonės. Absoliučiai teisūs tie keliautojai, kurie Indiją apibūdina kaip kontrastų šalį: prabanga ir visiškas skurdas, civilizacija ir visuotinis neraštingumas. Galima labai daug pasakoti apie pačius indus, jų gyvenimo būdą. Didžiausias indo troškimas - turėti televizorių ir per jį žiūrėti indiškus filmus. Jeigu galima ką nors nugvelbti, indai būtinai nugvelbs, bet jeigu pamatysi ir pasakysi, kad neliestų, - tai ir nelies. Kad išliktum, šitoje šalyje reikia būti įžūliam. Indai yra įžūlūs, landūs, bet nepikti ir neagresyvūs. Dar vienas mums neįprastas dalykas - indai labai netvarkingi higieniškai. Patys jie nesmirda, savo kūną prisižiūri, tačiau tikram indui nieko nereiškia nusispjauti prie tavo kojų arba garsiai pagadinti orą. Šlapinimasis pernelyg nesirenkant vietos irgi yra įprastas dalykas. Pas mus užėjus į parduotuvę yra ženklas nerūkyti, pas juos - nesispjaudyti, nešiukšlinti ir nesišlapinti. Šventyklose niekas nesispjaudo, bet atsiraugėti, gadinti orą tenai įprastas dalykas. Žinoma, europiečiams tai atrodo klaikiai, patys indai visus šiuos dalykus, matyt, laiko paprasčiausiu kūno apvalymu.
Atskira kalba būtų apie neįgalius žmones. Juos Indijoje išvysi dažnai arba bent jau dažniau negu Lietuvoje. Indai neslepia savo negalės, jos nesigėdija. Tam įtakos tikriausiai turi ir jų religija: toks gimei - vadinasi, tokia tavo karma, taigi nereikia ko nors gėdytis ar kompleksuoti. Indijoje neįgalūs žmonės aktyvesni negu Lietuvoje. Žinoma, tas aktyvumas nulemtas aplinkybių, kitaip jie neišgyventų. Teko matyti ir aklųjų. Laikosi jie nedidelėmis grupelėmis, pragyvenimui užsidirba važinėdami traukiniais ir dainuodami. Vaikšto su lazdelėmis, turtingesni turi sulankstomas, kiti - paprasčiausias bambukines. Lazdelės nudažytos balta spalva. Reikia pamatyti, kaip nuostabiai jie orientuojasi, kaip lengvai juda: toje šalyje nėra jokių šaligatvių, jokių specialių žymėjimų.
Dabar apie patį Sai Babą. Nesakau, kad netikėjau ir netikiu stebuklais, tačiau visada į juos žiūrėdavau skeptiškai ir kritiškai. Vis dėlto, kada tavo paties akivaizdoje žmogui iš delno pradeda byrėti pelenai arba tarp pirštų atsiranda auksinė grandinėlė, visas skepticizmas dingsta. Iškart pradedi save tikrinti: gal apgaulė, gal haliucinacija, bet, kai tas pats dalykas atsitinka kelis ar keliolika kartų, aiškiai supranti, kad jokios apgaulės ir jokios haliucinacijos čia nėra. Tiesiog taip yra ir viskas! Nebūčiau europietis, jeigu nepasidalinčiau savo mintimis ir pastebėjimais su kitais: baik tu, sako, mažai matei, jis dar ne tokių dalykų yra padaręs."
KŪNAS AR DVASIA
O dabar apie svarbiausią dalyką, dėl kurio buvo keliauta, kurio laukta ir tikėtasi - apie stebuklą. Ar jis įvyko? Ne. Ar tai reiškia, kad ir neįvyks? Niekas nežino - stebuklai labai dažnai žmones užklumpa netikėtai. Ar L. Ževeliauskas nesigaili keliavęs? Ne. Anot jo paties, jeigu tik būtų galimybė, neabejodamas važiuotų dar kartą. E. Karmaza: "Kai pamatai, kaip iš nieko, iš tuštumos žmogus gali materializuoti auksą, atrodytų, paprasta išgydyti ir negalę. Kiek tenai būdamas spėjau sužinoti, Sai Baba išgydo negales, bet daro tai labai retai. Priežasčių, matyt, reikėtų ieškoti indų religijoje ir pasaulėjautoje. Visoms indų religinėms, filosofinėms mokykloms kūnas visada reiškė daug mažiau negu dvasia. Sai Baba irgi ne kartą yra sakęs: svarbu stipri dvasia, o ne stiprus kūnas. Sutelkdami dėmesį į dvasią, indai kūno negalę mato šiek tiek kitokioje šviesoje negu mes, europiečiai. Nereikėtų užmiršti ir to fakto, kad indai tiki sielų persikūnijimu, karmos dėsniu: šitame gyvenime gimei toks - vadinasi, tokia yra tavo karma, kitame gyvenime ji bus kitokia. Pasakojama, kad kažkada kažko Sai Baba yra paklausęs - ką tu darytum staiga vėl atgavęs regėjimą? Suprantu, kad šitoks klausimas, vertinant iš neregio pozicijų, atrodo nekorektiškas: ir vis dėlto - kiek žmonių yra rimtai susimąstę, ką jie veiktų atgavę regėjimą, kaip ir kam jį panaudotų? Liongino kartą paklausiau: jeigu leistų pasirinkti, ko pirmiau norėtum nusikratyti, - aklumo ar cukraligės? Atsakė, kad cukraligės. Aklumas yra nepatogumas, tegu ir labai didelis, cukraligė - liga, dažnai išsekinanti net labai stiprų žmogų. Kaip jau sakiau, Sai Baba stebuklus neįgaliems žmonėms daro labai retai, ir vis dėlto, jeigu manęs kas nors paklaustų, ar verta važiuoti, atsakyčiau, kad verta. Jeigu žmogus turi viltį, mes negalime jos atimti, o gal... Turintis viltį žmogus laimingesnis negu tas, kuris jau nieko nelaukia. Lionginas turi viltį pasveikti ir tai jį palaiko. Žinoma, bus ir tokių, kurie su manimi nesutiks: žmogus turi blaiviai ir realiai priimti savo negalę, išmokti su ja gyventi. Be abejonės, tokie žmonės irgi teisūs."
Užrašė Alvydas VALENTA
