LASS LITERATŲ KŪRYBA

Antanas ADOMAITIS

ATRADAU VARTUS


A.Adomaitis su dukra Gintare 1976 m. Žinojau: kai susirenka daug žmonių, atsiranda ir muzikantas. Armonika griežia, o susirinkusieji šoka. Stebėjausi dviem dalykais: kodėl mama taip ilgai guli aukštielninka, kodėl taip ilgai nesirodo muzikantas su armonika. Neiškentęs pradėjau landžioti po uslanais, ant kurių uždėtas karstas. Mamos sesuo Paulina iš Medžionių kaimo ėmėsi mane prižiūrėti. Pasisodino ant kelių, liepė giedoti už mamos dūšią. Įsiklausiau. Giesmininkai giedojo ir giedojo:

Žiūrėk pro langą

Vanagas vištą drasko

Taip velnias pekloj

Tavo dūšią draskys...

Kad vanagas vištą drasko, jau žinojau, net draskomos vištos klyksmą buvau girdėjęs. Giesmė kėlė šiurpulius. Džiaugiausi, kad esu tetos glėbyje. Giedoriai traukė:

Gana jau gana

Gana uliavoti,

Laikas jau laikas

Laikas apsistoti.

Kielionių kalvis, vadinamas Aleksiuku, aukštu, minkštu truputį drebančiu balsu vedė melodiją, kiti sodriais ar pasodrintais balsais antrino. Taip nuo pavakarės per naktį, iki išlydėjimo. Mus, vaikus, turbūt tyčia sumigdė.

Mama mirė ankstyvą pavasarį. Vaikų liko daug, ir visi maži. Tėvui buvo sunku, galbūt todėl mane nuvežė pas savo seserį Mariją Leonavičiūtę į Škėmonis, netoli Prienų. Ten gyveno ir tėvo motina. Mane labai mylėjo ir teta, ir močiutė, ir pusseserės. Namas stovėjo prie plento. Galėjau stebėti, kas vyksta plentu. Judėjimas buvo daug didesnis, negu Kielionių gatve.

Mergaitės ganydavo gyvulius miške. Būdavau kartu su jomis, apsuptas meilės ir dėmesio. Atsimenu stiprų spygliuočių kvapą ir lapuočių vėsumą. Atsimenu žemuogių, mėlynių spalvas.

Iš Kielionių į Škėmonis - mano pirmoji tokia ilga kelionė. Man patiko Jieznas. Man patiko Nemunas prie Jiezno, daug platesnis už Alšią. Įvažiavome į Nemuną, tėvas girdė širmį Nemuno srove. Aš sau sėdžiu, gėriuosi krantais, miestais ir kaimais.

Rudeniop tėvas parsivežė mane namo. Maždaug per bulviakasį įvyko antrosios tėvo vestuvės. Pirmosios, kurias mačiau iš arti.

Pačiame vestuvių įkarštyje moterys suklego:

- Skrynią veža, kraitį atveža!

Ir nėrė iš pirkios. Ir aš paskui jas staigmenos pažiūrėti. Pamačiau į kiemą įvažiavusį ilgą platų porinį vežimą, įkinkytus du stambius tamsius arklius. Vežime stovėjo didelė, žaliais lapais dažyta skrynia. Šeši vyrai ją iškėlė iš vežimo ir nunešė į svirnelį.

Tėvas su naująja žmona povestuviniu laikotarpiu eidavo į svirnelį miegoti. Pamotė vakarais įkaitindavo plytą, susukdavo ją į paklodę ir nešdavosi. Vyresnieji broliai šaipydavosi:

- Tai jaunieji! Savo šilumos neužtenka...

Man atrodo: prieš apakdamas ryte rijau vaizdus, spalvas. Troškau nuotykių, jų sukeltų įspūdžių.

Įsidėmėjau augalus įvairiausių spalvų ir atspalvių. Visos spalvos gražios: žibučių ir purienų, sodų ir darželių, linų ir žirnių žydėjimas, plaukiančių ir bręstančių javų spalvų atmainos, prisirpusių uogų, prinokusių vaisių, krintančių lapų margumynas, apšarmoję medžiai...

Mūsų ūkyje nesilaikydavo juodi ir tamsūs gyvuliai. Padvėsė juodas arklys, dvi juodos kiaulės, juodmargė karvė, juodas šuo. Todėl pas mus - šviesūs gyvuliai: arkliai balti ir širmi, karvės baltos ir šviesiai žalmargės, šuo šviesiai pilkas, vištos švelniai kanapėtos. Man net ir balti arkliai atrodė skirtingų atspalvių.

Rūpėjo surasti saulės kraštą. Ne kartą esu ėjęs per Kielionis - pasiimdavau tik duonos gabalą ir akmenų, kad šunys neužpultų. Ėjau skersai ir išilgai - saulė vis švietė virš manęs.

Buvau prisiklausęs: kai gimsta žmogus, tai ir danguje užsižiebia nauja žvaigždė. Nutariau susirasti savąją globėją. Visi aplinkui sumigo. Tyliai išslinkau iš kiemo. Galvojau: aš ieškau žvaigždelės, o ji manęs. Net ant vartų šulelio užsilipau, kad tik ji mane pamatytų ir surastų.

Iš mūsų pirkios per langus buvo aiškiai matoma plačioji kaimo ulyčia. Mačiau: pirmąjį numirėlį lydėjo būrys kaimo žmonių. Vis dažniau veždavo numirėlius, bet vis mažiau buvo lydėtojų. Pagaliau per dieną veždavo po kelis, o rogėse tik karstas ir vienas gyvas žmogus.

Raupai atėjo ir prie mūsų pirkios. Vyriausioji mano sesuo Banė sirgo apie dvi savaites. Tėvas ligonei parnešdavo saldaus pyrago ir pieno. Ji nevalgydavo. Pavydžiai žiūrėdavau: jei aš sirgčiau, neraginamas viską suvalgyčiau. Susirgo broliukai: Vincukas, metais už mane vyresnis, ir Kastantas - dviejų mėnesių. Savaitę pasirgę abu mirė. Gretimame kaime giltinė pasiėmė du pamotės brolius.

Sirgo visa šeima. Tik tėvas išsilaikė nepaliestas. Visus slaugė, prižiūrėjo gyvulius. Mūsų karvės dar nebuvo apsiveršiavusios. Kaimynai norėjo padėti, bet bijojo raupų. Atnešdavo pieno ąsočiuose ir pastatydavo prie vartų šulelio. Pastatę šaukdavo:

- Dėde, dėde, pasiimkite pieną.

Pamatę, kad tėvas jau eina, pasitraukdavo per keliasdešimt žingsnių. Tėvas persipildavo pieną į savo ąsotį ir eidavo pirkion:

- Ačiū!

Raupai lygiavos nesilaikė. Mūsų namuose du mirė, du apako - sesuo Anelytė ir aš.

Apsirgau, kai žiema buvo pačiame stiprume. Pakilau, kai vasara buvo sužaliavusi ir sužydėjusi, kai vyrai plakė dalgius šienapjūtei.

Atgavau sąmonę. Parūpo nustatyti, kuris dabar paros metas. Ilgai nesusivokiau, kodėl naktimis vaikščioja, kalba, dirba, triukšmauja, ugnį kūrena, girnomis mala, man valgyti siūlo. Akyse lakstė, dūko, vartėsi įvairiausių gyvulių bandos. Spalvos jų tokios keistos, kaip audinių. Pavyzdžiui, žali ir mėlyni paršiukai. Kas nuostabiausia - prie jų uodegų galų grandinėlės. Karvių ragai kaip avių, avių kaip karvių. Pasitaikydavo raguotų arklių. Gyvulių spalvos lyg dažyti siūlai. Tik pirmutinis gyvulys natūralios spalvos, paskui jį lėkdavo įvairiaspalviai. Niekada tie gyvuliai nestovėdavo. Netikėtai atsirasdavo, išsisklaidydavo ir dingdavo.

Stebino sesers klausimai:

- Ar matai, kokią lėkštę rodau? Ar matai, ką rodau?

Jei išgirsdavau indo tarškėjimą, sakydavau spalvą. Jei neišgirsdavau, prisipažindavau nematąs. Iš arti įžiūrėdavau, kad lėkštės žali lapeliai. Langus mačiau per miglas. Sąmonę turėjau. Kalbėjausi su žmonėmis, bet negalėjau atsikelti nuo patalo. Ateidavo tetos ir kaimynės aplankyti. Ir jos atkakliai klausinėjo, ką aš matau.

Kai tik pradėjau vartytis patale, kai pabandžiau atsisėsti, matymas dar labiau ėmė silpti. Pasveikęs supratau: dešiniąja akimi visai nematau, o kairiąja - tik šviesą.

Neturėjau jokios orientacijos, jokio supratimo apie nuotolius. Atsimušdavau nuo suolo į krosnį, nuo krosnies į stalą, į duris nepataikydavau. Jei likdavau vienas, blaškydavausi gimtojoje pirkioje kaip narve. Paklaidžiojęs atsisėsdavau pailsėti. Atgavęs jėgas ir drąsą, atakuodavau nepažįstamą buveinę. Išsiverždavau į priemenę. Kova laukdavo ir ten.

Prieš susirgimą meška, vilkas ir giltinė buvo mano didžiausi baubai. Po apakimo bijojau bet kokio triukšmo, net garsaus kalbėjimo, ir to bijojau. Jei išgirsdavau karvės bliovimą ar arklio žvengimą, atrodydavo: jie jau puola mane. Vaizduodavausi: atlėkę gyvuliai mane sutryps. Šokdavau bėgti į pirkią. Atsitrenkdavau į tvoras, sienas, slenksčius.

Geriausias orientyras - krosnis. Susirasdavau tą gelbėtoją ir nutardavau, kur eisiu. Taikiniais būdavo stalas, langas, durys, lova. Ėmiau skaičiuoti žingsnius. Šitie keliai man buvo didžiausias atradimas. Išgudrėjau. Krosnį praeidamas dėkingai glostydavau, tartum gerą draugą.

Pirkios patirtį panaudojau kiemui tyrinėti. Ėjau laikydamasis sienos, paskui tvoros. Primygtinai prašiau savųjų, kad užkeltų vartus ir vartelius išeidami į darbus. Užsitikrinęs, kad iš kiemo neišklysiu, vieną dieną pradėjau kelionę nuo pirkios durų į vartus. Ėjau ėjau ir išsigandau. Grįžau atgal. Atsisėdęs ant slenksčio, iš naujo pergalvojau planą. Kodėl nutolo vartai? Gal jų nebėra? Nueidavau dešimt žingsnių ir sugrįždavau. Tada penkiolika ir - atgal. Dvidešimt...

Pagaliau suradau vartus!

Pirmąjį džiaugsmą patyriau, kai per bulviakasį man davė perrinkti bulves, grupuoti dideles ir mažas. Namiškių balsuose jutau nepasitikėjimą - jie man davė darbo todėl, kad prašiau. Vargais negalais davė ir kitą darbelį - maišyti kiaulėms ėdalą iš pelų, miltų ir grūdų. Kartą tėvas žiemą parvežė iš miško žagarų. Išlėkiau iš pirkios į kiemą imtis darbo. Buvau įsitikinęs: žabų kapojimas man. Tėvas griežtai pasakė:

- Neturi akių, dar nori likti ir be pirštų.

Tą kartą padėjo ašaros. Tėvas leido nukapoti ploniausias šakeles. Žiūrėdamas į mano darbą, ištarė:

- Kiti stengiasi darbais atsikratyti, o šitas kaip užkerėtas. Jam vis tiek, ar su peiliu, ar su kirviu.

Mano šeimos narius gėdindavo kaimynės:

- Dievo nebijot. Siratą aklą prie darbų spaudžiat. Tegu kokį poterį sukalba, yra mirusių ir jūsų, ir mūsų. Jis dar nekaltas vaikas, mintys tyros, jo poterius Dievas labiau priims, negu mūsų.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]