SUKAKTYS |
Gražina SIDEREVIČIENĖ SKAMBĖKIT, MANO KANKLĖS |
Prieš metus Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose prasidėjęs meno mėgėjų kolektyvų jubiliejų vajus tebesitęsia. Šie metai - pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo "Šarma" ir kanklių ansamblio metai. Šokėjai atšoks 35-metį, o kanklininkės, dideliam visų džiaugsmui turinčios savo būrelyje ir vieną prisiekusį kanklininką Vytautą Šarakauską, pradės skaičiuoti penktąjį dešimtmetį. Stebėtinai pastovūs ir prieraišūs tie mūsų ratelių vadovai. "Šarmos" vadovė Gražina Geldauskienė valsus ir polkas suka daugiau kaip ketvirtį amžiaus, o Romualda Montvilienė kanklių stygas derina jau dvidešimt devynerius metus. Gal išties šaltoje mūsų pastogėje vyrauja gera aura ir šilta, jauki atmosfera? O tą šilumą ir jaukumą kuria patys žmonės. Šiandien ir noriu papasakoti apie vieną iš jų - apie Romutę Montvilienę ir jos kanklių ansamblį. Regis, ką ir rašyti. Ansamblis negali pasididžiuoti reikšmingais meniniais pasiekimais, nėra nei konkursų, nei festivalių laureatas, bet jame tvyro kažkokia nenusakoma, visus jungianti dvasia. Gal, sakau, ji atklydo iš anų be galo .tolimų pagonybės laikų, kai didžiausias genties išminčius buvo žynys, o aukurus kūreno visų mylimos vaidilutės ir nuolat skambėjo kanklės. Vadovė Romutė jau gerą dešimtmetį susižavėjusi "Ramuvos" klubo veikla, jo propaguojamomis idėjomis. Anos idealizmu ir romantika dvelkiančios praeities aidai girdimi lietuviškose apeigose. Ryšys su žeme, medžiu, saule ypač vilioja ansamblio vadovę. Prisimenu jos surengtas dvasingas Lygiadienio šventes, kai į talką buvo pakviesta buvusi ilgametė geografijos mokytoja, taip pat ramuvietė Goda Šulcienė. Atgimimo pradžioje tai buvo taip nauja, įdomu, netradiciška: tegul ir kuklus, bet pačių sukurtas aukuras, iškilmingai tariami priesaikos žodžiai - nemeluota patriotizmo ir meilės savo kraštui išraiška. Noras pirštais paliesti žemę, pajusti jos alsavimą Romutei tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Nedidelis namelis Kulautuvoje (dėdės palikimas), aplinkui žaliuojantys medžiai - tai ta aplinka, kurioje Romutė jaučiasi geriausiai. Apsigimusi silpnaregė nenuleisdama rankų triūsia nuosavos žemės lopinėlyje, sodina daržoves, puoselėja kiekvieną daigelį, o rudenį ir žiemą šeimai užtenka ir bulvių, ir morkų, ir agurkų. Kieti, gero skonio rauginti agurkai, o taip pat jos išauginti salierai, petražolės ar šiuo metu populiarios cukinijos pasiekia ir bendradarbių stalą. Žiūrėk, ir atkeliauja Romutė su pilnu krepšiu, stebindama savo dosnumu ir vaišingumu. Dalintis viskuo, ką turi, ją išmokė mama, itin tikinti moteris. Prieš trejus metus palikusi šios žemės vargus ir rūpesčius ir, iškeliavusi Anapilin, mama Romutę, regis, tebesaugo, nuolat lankydama sapnuose. Pavydime Romutei ir mokėjimo taupyti, šeimininkauti - mat ji yra iš tų šeimininkių, kurios gali, kaip sakoma, išvirti sriubą iš kirvio ar iškepti kugelį be pieno. Ir tokio skanumo, kad pirštelius apsilaižysi. Su Romute susipažinome prieš gerą trisdešimtmetį, kai ji valiūkiškai smagi mergaitė dar mokėsi J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (šiandien - konservatorija), liaudies instrumentų skyriuje. Traukė kanklės, jų subtilus skambėjimas ir labai didelis noras dovanoti kanklėmis atliekamas lietuviškas melodijas žmonėms. Taigi mokėsi groti ir tuo pačiu metu dirbo LAD Kauno gamybinio mokymo kombinato plastmasinių dirbinių ceche segtukų karpytoja. Privalėjo padirbėti metus, kad anksčiau gautų pensiją. Teko laimė dirbti kartu, o, kadangi būsimoji muzikantė amžinai skubėjo į paskaitas ir gerai pensijai jos išdirbtų valandų neužteko, tai man itin pasisekė. Niekas nė neįtarė, kad dalis mano uždarbio popieriuje atitekdavo Romutei, o vėliau keliaudavo į mano kišenę. Taip ir "apgaudinėjom" valstybę, ir tai buvo įprastas aniems laikams dalykas. Ilgus metus kultūros namų kanklių ansambliui vadovavo Liongina Stasiulienė, labai reikli, pareiginga, turinti didelį autoritetą puiki specialistė. Jai išvykus dirbti į sostinę, kelis sezonus dirbo Aldona Indrikonytė, o 1972 metais prie kanklių ansamblio vairo stojo Romutė Montvilienė. Nelengva, oi, nelengva buvo jaunai, nepatyrusiai merginai žinant, kokios šaunios savo srities žinovės buvo jos pirmtakės. Bet Romutė visada buvo ir yra beviltiška optimistė, tikinti, kad viskas - tik į gera. Ansamblietės niekada nežinojo ir šiandien nežino, kiek užtruks repeticija: dvi, tris, o gal ir keturias valandas - žodžiu, kiek reikės, kol išmoks. Iš visų kada nors dirbusių ar tebedirbančių ratelių vadovų kultūros namuose dažniausiai matome Romutę. Kai kam netgi keista, kai ji sako: "Darbe aš pailsiu - man čia taip gera". Tiki, kad ši vadovė priklauso tai idealistų kartai, kuriai neduok valgyti, bet leisk dirbti mėgstamą darbą. O ir instrumentas nėra toks populiarus, kad norintys juo groti veržtųsi, be to, ne visada ateina pačios gabiausios muzikantės. Kai kas ir gaidų nepažįsta. Tik didžiulė kantrybė ir juodas triūsas gali duoti rezultatų. Šiandien vadovė džiaugiasi neatsidžiaugia, kad į gimtąjį Kauną sugrįžusi gyventi Liongina Stasiulienė labai sustiprino ansamblį. Šešių muzikantų ansamblis - tarsi viena šeima: turi savas tradicijas, švenčia gimtadienius ir vardo dienas, rūpinasi vienas kitu užklupus nelaimei. Regina Sakalauskienė ir Stasė Mališauskienė - jau kolektyvo veteranės, Vytautas Šarakauskas dar jaunas ir perspektyvus. Pati jauniausia ansamblio muzikantė ir dainininkė - Dovilė Šabonaitė, grojanti senovinėmis kanklėmis. Su šia jauna nerege mergina siejamos nemažos viltys. Visi mėgsta ne tik repetuoti ir švęsti, bet ir žiūrovams pasirodyti. Pensionai, slaugos ir kitos ligoninės, vaikų ir senelių globos namai - jau nuolatiniai kanklių muzikos klausytojai. Transporto tokioms koncertinėms išvykoms dažniausiai nėra, bet jie dėl to nenusimena: tautiniai rūbai - vienoj rankoj, kanklės - kitoj, ir keliauja į troleibusą ar mikroautobusą. Kai kas nors nustemba ir klausia: "Ar ne per sunku?". Romutė juokauja: "Nieko, pakentėsim - tikimės sulaukti ir geresnių dienų. O gerus darbus reikia daryti jau šiandien". Apie Romutės gerus darbus ir mokėjimą atleisti romaną galėtum parašyti. Prisimenu, kiek metų ji guodė, globojo ir rūpinosi sunkia nepagydoma liga sirgusią savo kanklininkę Danutę Juknienę. Ir išlydint į amžiną poilsio vietą Danutei skambėjo graudi kanklių melodija. Giminaitis, bendradarbis ar visai svetimas žmogus neliks Romutės neišklausytas, nepaguostas. Kartais juokaudami "žiniuone" ją vadinam, nes žino ir pataria, kokios vaistažolės kokiai ligai gydyti tinka. Dukra Laimutė jaudinasi, kad jos mama per didelę naštą ant savo pečių užsikrauna - užuot rūpinusis savimi, serga dėl svetimų bėdų. Motiną ir dukrą sieja itin glaudus dvasinis ryšys. Laimutė, kaip ir mama, linkusi muzikuoti - tiesa, ne kanklėmis, o smuiku, turi neblogą balsą. Romutė su dideliu malonumu prisimena, kaip pati dainavo kultūros namų estradiniame ansamblyje. Ją dainuojančią išgirdome ir praėjusiais metais įvykusioje estradinio kolektyvo 40-mečio šventėje. Nuskambėjo jos solo atliekama daina "Nereikia ašarų" ir duetu - su Danute Ramanauskiene "Mylėki ir lauk". - Labai jaudinausi, bet scenoje dvidešimčia metų pajaunėjau, - po šventės šypsojosi Romutė. Prieš trejus metus, švęsdama savo pirmąjį rimtą gimtadienį, Romutė su savo ansambliu žiūrovams padovanojo šviesų ir įsimintiną vakarą-koncertą "Skambėkit, mano kanklės" - tarsi dar kartą patvirtindama, kiek daug jai reiškia šis instrumentas ir kolektyvas, su kuriuo nesiskiria vos ne tris dešimtis metų, kiek daug vilčių, fantazijų į jį sudėta. Romutės gimtinė - Kaunas. Ji gimusi pačioje Žaliakalnio širdyje, Kapinių gatvėje. Dar prosenelio pastatytas kuklus namelis išaugino keletą Kovalskių kartų. Pats prosenelis Antanas Kovalskis buvo labai garsus visame Kaune gydytojas, prosenelė Karolina artimai bendravo ir turėjo nemažą įtaką poetui Adomui Mickevičiui. Tikriausiai iš prosenelių Romutė paveldėjo išdidumą, nepriklausomumą ir nepalaužiamą norą siekti savo tikslo. Gyvenimas jos nelepina. Šeimoje, kur augo ir užaugo du vaikai - sūnus Mindaugas ir dukra Laima, rūpesčių, ligų ir šiaip bėdų nestinga. O ir sveikata ne tokia, kokios niekad nepasiduodanti Romutė norėtų, bet dvasios stiprybės ir darbštumo turi už du. Šie jubiliejiniai metai jai tikrai nelengvi, nes artėjanti šventė - savotiška 40-ties metų darbo ataskaita. Rūpi, kad ta šventė taptų kuo patrauklesnė žiūrovams. Kūrybinio nerimo, smagios šventės ir darnaus kanklių skambėjimo, Romute!
|