NETEKUS REGĖJIMO |
Alvydas VALENTA NUVALĘS SENOVINIŲ KRONIKŲ DULKES |
Žmonėms, besidomintiems Lietuvos istorija, Rimanto Jaso pristatinėti tikriausiai nereikia - Bychovco ir Vygando Marburgiečio kronikų, daugelio kitų istorinių šaltinių vertėjas ir skelbėjas. Per paskutiniuosius penkerius metus ši pavardė kartkartėmis pasirodydavo ir "Mūsų žodžio" puslapiuose. Tiesa, su mokslu tai neturėjo nieko bendra: istorikui R. Jasui 1994 m. netikėtai smarkiai susilpnėjo regėjimas, o 1995 m. pabaigoje jis buvo priimtas į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Su R. Jasu susitinkame dar kartą - jis "Mūsų žodžio" pašnekovas, dialogo partneris apie savo ir kitų žmonių, netekusių regėjimo, situaciją.
GYDYTOJAI
Liga ateina nekviesta, neprašyta ir tas metas, kai ji prisistato, nėra nei laukiamas, nei džiaugsmingas. R. Jaso atmintyje nuosėdų likę ne tik dėl pačios ligos. "Iki pablogėjant regėjimui, apie dvidešimt metų sirgau hipertonija (padidėjęs kraujospūdis). Mano terapeutė nė puse lūpų neužsiminė, kad viena iš hipertonijos komplikacijų gali būti aklumas. Pasitikrinkite šlapimą, kraują, persišvieskite plaučius, bet nė karto nepasakė, kad nuolat reikia tikrintis ir akis. Aš turėjau pats žinoti, tačiau, kad viską apie save žinotum, reikia baigti ne istorijos, o medicinos fakultetą. Gydytojai kalba labai nenoriai: poliklinikoje akių gydytoja pamatuoja akispūdį - paprašau pasakyti, koks jis, ir man atsako, kad čia ne mano, o jų, gydytojų, reikalas. Aš negaliu žinoti, koks yra mano akių spaudimas?.." Pasaulio mes nepakeisime, nepataisysime. Vienas dalykas, ką galime žiūrėdami į jo sugedimą, - tai mokytis. Susirgome patys, susirgo mūsų artimieji - patys domėkimės, skaitykime, ieškokime, kokios gali būti ligos pasekmės. Jeigu negalime skaityti, nežinome, kur ieškoti, tada įkyriai ir nuobodžiai klausinėkime. Turėkime galvoje, kad, nusibodus mūsų klausimams, kaip ir R. Jasas, gausime universalų atsakymą: "Pats sau ieškai ligų, žmogau". Mūsų atsakymas turėtų būti tiktai vienas: "Aš noriu žinoti".
"PIENO JŪRA"
Nors R. Jaso darbas reikalavo įtempto regėjimo (dirbdavo dažniausiai su senoviniais rankraščiais), iki ano lemtingo 1994 m. vasario ryto, septintą dešimtį įpusėjęs mokslininkas akimis nesiskundė. O tą rytą pastebėjo, kad šiek tiek patinęs dešiniosios akies vokas. Nuėjo į polikliniką pas akių gydytoją. Paaiškėjo, kad smarkiai progresavusi glaukoma, išrašė lašelių. Kadangi jie negelbėjo, žmogus dar kartą nuėjo pas gydytoją, tik šįsyk jau pas kitą ir tuojau pat teko važiuoti į Kauną. Paaiškėjo - atšokusi tinklainė. Teko daryti operaciją. Nepaisant visų puikaus ir nuoširdaus chirurgo A. Miliausko pastangų, akies išgelbėti nepavyko. Kairioji akis matė normaliai, tačiau ir ji silpo. "Einu pas gydytojus - išrašo lašų ir vis guodžia, kad viskas bus gerai". Maždaug po metų antroji R. Jaso akis irgi jau nieko nebematė - vėl Kaunas, vėl atšokusi tinklainė. Teko daryti operaciją. Rezultatas liūdnas: profesorius R. Gelžinis turėjo pripažinti, kad, praėjus nustatytam laikui, tinklainė neprigijo ir kad akis daugiau neoperuotina. Tinklainės prigydyti taip ir nepavyko. Kodėl, vienas Dievas težino, nes, anot paties R. Jaso, praslinkus beveik pusmečiui po operacijos, įvyko stebuklas: tinklainė prigijo pati ir žmogus vėl pradėjo, nors silpnai, bet matyti - namų fasadus, medžius, gatve judantį transportą. Galėjo vienas vaikščioti po miestą, perskaityti didelėmis raidėmis užrašytą tekstą. "Tais metais paskutinį kartą nuvažiavau į pajūrį, aplankiau senelių namus Šiaulių rajone, vietas Panevėžyje, kur gyvenau karo metais. Važinėjau į Trakus ir pėsčias per visą miestą vaikščiojau į Akmenos ežerą maudytis." Tačiau toje pačioje akyje prasidėjo katarakta ir regėjimas vėl ėmė silpti. Kaip pats sakosi, pernai dar matė geriau, o šiais metais jau vaikšto po "pieno jūrą". Neseniai, nešdamas šiukšles, buvo pasiklydęs prie pat savo namo. Nuo 1995 m. spalio mėn. R. Jasas yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys. Nepasakytume, kad su šia organizacija jį sieja kokie nors itin glaudūs ryšiai - ir netekęs regėjimo, R. Jasas pirmiausia liko mokslininku, tarp knygų gyvenančiu istoriku. Vis dėlto jo pamąstymai apie akluosius ir jų organizaciją aktualūs. "Žmogus gali apakti abiem akimis iš karto, gali viena. Pradėjus silpnėti regėjimui, jis turėtų žinoti, kad, atsitikus nelaimei, gali kreiptis į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Kitaip sakant, iš anksto pasiskelbti kandidatu į globos ieškotojus. O dabar paprastai būna taip: žmogų ištinka nelaimė, jis yra per daug tos nelaimės užgožtas, kad galėtų dar sukti galvą, kur čia dabar reikėtų apie save pranešti. Kai iškyla grėsmė, ligoninėse, poliklinikose gydytojai galėtų informuoti, kad yra tokia organizacija, kad galima į ją kreiptis. Aš dar turiu šiokią tokią aplinką, vieną kitą pažįstamą, į kurį galiu kreiptis, bet yra ir tokių žmonių, kurie gyvena visai vieni. Tada jiems tikrai sunku. Apakęs žmogus yra ne tik prislėgtas savosios nelaimės, bet ir ištiktas šoko. Tada priimama daug klaidingų sprendimų - dėl turto paskirstymo, dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir pan. Šiuo laikotarpiu aklasis neturėtų daryti jokių greitų sprendimų, tačiau kad tai suprastų, jam dažnai prireikia kvalifikuotos psichologo pagalbos, profesionalaus patarimo tokių žmonių, kurie su šia negale jau yra susidūrę." Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, R. Jaso manymu, pati turėtų ieškoti kontaktų su apankančiais žmonėmis - tada neatsitiktų taip, kad žmogus išoperuojamas, paleidžiamas iš ligoninės ir... eik, kur nori, daryk, ką nori! LASS apskričių, rajonų organizacijų vadovai tikriausiai pasakys, kad tai, apie ką R. Jasas garsiai mąsto, jie seniai jau daro: iš medicininės socialinės ekspertizės komisijų apie apakusius žmones nuolatos gaunama duomenų, pas juos lankosi LASS darbuotojai ir pan. Vis dėlto, matyt, šito neužtenka. Norėtųsi dėmesį atkreipti ir į kitą dalyką: oftalmologai stovėjo prie organizuoto aklųjų sąjūdžio ištakų; visos (tiek prieškario, tiek ir pokario aklųjų organizacijos) su jais palaikė, o ir dabar tebepalaiko šiltus draugiškus ryšius. Oftalmologai turi savo organizacijas, rengia jų suvažiavimus ir pan. Šių eilučių autoriui pačiam teko girdėti, kaip į vieną tokių suvažiavimų buvo kviečiama ir Lietuvos aklųjų bei silpnaregių sąjungos atstovų, bet ar tikrai išnaudojame visas galimybes? Ar tikrai padarėme jau viską, kad ryšiai su akių gydytojais būtų kuo draugiškesni ir geresni, kad patys gydytojai būtų ne tik savo profesijos atstovai, bet ir aklųjų ar jų organizacijos bičiuliai?
BUVO IR LIKO MOKSLININKAS
O dabar vėl grįžkime prie mūsų pašnekesio su istoriku, senųjų metraščių ir kronikų specialistu R. Jasu. "Aš pats kokių nors ypatingų pageidavimų Aklųjų ir silpnaregių sąjungai neturiu. Kiek žinau, jai priklauso apie 7 tūkst. narių - pas kiekvieną nenueisi, kiekvieno neišklausinėsi, ko jam reikia ar kas negerai. Iš pradžių nežinojau, kad LASS skiria skaitovo pašalpą. Kai sužinojau, kreipiausi ir gavau. Už šitą pašalpą galėjau samdyti žmogų dviem darbo dienoms per mėnesį - mokėdavau po 6 Lt už valandą. Visas kitas dienas turėdavau apsieiti be skaitovo. Nuo 2000 metų pradžios skaitovo pašalpos jau nebemoka. Gaudavau kompensaciją už žemę, nedaug - per metus keli šimtai litų, bet ir už juos galėdavau pasisamdyti skaitytoją. Dabar negaunu net šitų pinigų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. dėl Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisų buvau priverstas atsisakyti ketvirtadalio konsultanto etato Mokslų akademijos bibliotekoje. Be skaitytojo aš negaliu nieko: net menkiausio fakto ar datos pasitikrinti. Reikia tikrinti faktus, datas, ieškoti, sekti naujausią literatūrą. Seniau pasiskambindavau telefonu, išsiklausinėdavau - dabar negaliu jau nė šito. Aklųjų sąjunga davė diktofoną, kasečių ir už tai jai ačiū. Manimi labai nuoširdžiai rūpinosi LASS darbuotoja Irena Matulienė." Priminsime, kad jau netekęs regėjimo R. Jasas parengė ir išleido Vygando Marburgiečio "Naująją Prūsijos kroniką", toliau dirba prie knygos apie 1794 m. T. Kosciuškos sukilimą Lietuvoje. Greitai turėtų pasirodyti mūsų pašnekovo išversti iš lenkų į lietuvių kalbą "1783 m. Kauno dekanato parapijų vizitacijų aktai". Jau beveik paruoštas spaudai naujas Lietuvos istorijos bibliografijos tomas - R. Jasas yra jo mokslinis vadovas. Belieka tik stebėtis šio žmogaus energija, užsispyrimu, moksline aistra. Liūdna, bet padėti jam galime vien diktofonu ar keletu kasečių. Anot paties R. Jaso, nedirbtum, nedarytum ir atkristų daugybė problemų, tačiau, kol žmogus gyvena, kol juda, tol jame gyva ir būtinybė vienaip ar kitaip išreikšti save, realizuoti tai, ką jis gali ir moka.
"VISKĄ TURĖJAU ATRASTI PATS"
O dabar dar kartą apie "pieno jūrą" - apie gyvenimą matant pasaulį pro rūką arba ir visai jo nematant. R. Jasas: "Klausausi G. Padribonienės rengiamų radijo laidų - aklieji dainuoja, groja, linksminasi. Puiku! Tiktai kartais taip norisi, kad nors kelios minutės būtų skiriamos neseniai apakusiems žmonėms, jų problemoms. Kad patys aklieji pasidalintų patirtimi, kaip jie susitvarko savo buitį, kaip gyventi tada, jeigu esi vienas ir neturi šeimos. Apie tai aš nieko nežinojau - viską turėjau atrasti ir patikrinti pats. Reikia daug laiko, kol supranti, kad kiekvienas niekniekis turi turėti savo vietą, kad, valgant sumuštinį, po smakru reikia pasidėti lėkštę - tada ant grindų neprikris trupinių ir jų neišnešiosi po visus kambarius. Mano supratimu, laidose, skirtose akliesiems, kaip tik ir turėtų būti apie šiuos dalykus kalbama." Kažin ar visi, kas klausosi G. Padribonienės laidų, sutiks, kad būtent jose reikėtų apie šiuos dalykus kalbėti, tačiau pačių R. Jaso minčių aktualumas abejonių tikriausiai nekelia. Gal aklųjų reabilitatoriai, Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai galėtų pagalvoti apie teminius garsinius leidinius, kuriuose gyvu žodžiu būtų perduodama reabilitacijos specialistų ar pačių aklųjų patirtis, kaip gyventi ir tvarkytis netekus regėjimo. Per įvairias reabilitacijos programas gal ir lėšų tokiam reikalui atsirastų. Galėtume pagalvoti ir apie psichologinę tokių leidinių pusę: konkretus pavyzdys, gyvas, šiltas žodis dažnai veikia stipriau ir įtaigiau negu dešimtys racionalių, į sausos mokslo tiesos drabužį įvilktų argumentų. R. Jasas LASS kultūriniame, visuomeniniame gyvenime beveik nedalyvauja. Po miestą, žinomais maršrutais dar vaikšto vienas, bet atvažiuoti iki "Skroblynėje" išsibarsčiusių aklųjų įstaigų daros vis sunkiau. Sunkiausia susiorientuoti ir grįžti namo tada, kai būna jau sutemę. Tačiau ar tikrai tik ši priežastis? "Kartą paskambinau į LASS, paklausiau, ar nėra apakusių žmonių, tokių kaip aš, anksčiau dirbusių mokslinį darbą, su kuriais galėčiau pabendrauti, pasidalinti patirtimi. Davė du telefonus - vienas iš jų buvo masažuotojas. Paskambinu: viskas gerai, fondai, pinigai, lėšos! Kalba su manimi tokiu tonu, lyg būtų Čerčilis ar imperatorius." Šiuo pavyzdžiu anaiptol nenorime įžeisti nei konkrečių masažuotojų, nei visos jų gildijos. Žmonės nesusišneka ne tik tada, kada kalba apie skirtingus dalykus, bet ir tada, kada galvoje turi tuos pačius dalykus, bet kalba ir mąsto apie juos skirtingomis kategorijomis. Pažįstami, buvę kolegos R. Jasą kviečia į kultūrinius renginius, įvairias parodas, tačiau, kaip pats sakėsi, dabar jau renginius lanko retai: vienam vaikščioti sunku, reikia rasti žmogų, kuris sutiktų palydėti. Baigti šį rašinį norėtųsi dar vienu pastebėjimu: Vilniuje yra kelios įstaigos, besirūpinančios kultūriniu aklųjų gyvenimu. Gal, pavyzdžiui, jos galėtų pakviesti istoriką R. Jasą paskaityti kokią paskaitą ar šiaip pabendrauti? Gal tada, kai turės konkretų tikslą, kai žinos, kad yra laukiamas, žmogui ir ta mūsų "Skroblynė" nepasirodys tokia nepasiekiama ir tokia klaidi? |