IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS
Audronė JOZĖNAITĖ
AR PERIMSIME PATIRTĮ?
Jau keleri metai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bendradarbiauja su Olandijos Soneherdto (Sonneheerdt) aklųjų centru. Pažintis, užsimezgusi prieš kelerius metus Vilniuje, peraugo į rimtą projektą aklųjų profesinio parengimo ir įdarbinimo srityje. Nauja baldų apmušėjo specialybė akliesiems ir silpnaregiams, apie kurią buvo rašyta jau anksčiau, - tai pirmasis minėto projekto etapas. Dabar pradedame galvoti apie kitas specialybes ir įdarbinimo paslaugas. Susipažinti su Olandijos patirtimi šiose srityse buvo pakviesti LASUC profesinio skyriaus vadovas Juozas Daunaravičius, baldų apmušėjo specialybės mokytojas Stanislovas Urbonavičius, kompiuterių technikos taikymo skyriaus vedėjas Vitas Purlys bei Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas Algimantas Arbočius. Mūsų kolegos, dirbantys Soneherdte, - labai konkretūs ir gana reiklūs partneriai. Natūralu, kad davę nemažai, jie nori ir konkrečių darbo rezultatų: olandai nori matyti mūsų žmones dirbančius. Vos ne nuo pirmųjų pažinties su Olandijos specialistais dienų mums buvo tvirtinama: jei ruošiate žmogų tam tikrai specialybei ar darbui, jūsų pareiga padaryti taip, kad žmogus gautų darbą. Ši tema tikrai yra nusipelniusi atskiro straipsnio. Dabar gi noriu trumpai papasakoti apie tai, ką sužinojome, kas gali praversti perimant patirtį.
Nėra taip paprasta trumpai apibūdinti olandišką sistemą. Iš vienos pusės, ji panaši į Vilniuje, Skroblų gatvėje, įsikūrusią mūsų aklųjų bendruomenę: vienoje vietoje - ir įmonė, ir paslaugos, ir gyvenamieji namai. Taip ir Soneherdte: profesinis mokymas, laisvalaikio centras, pensionas, įmonė. Iš kitos pusės, tai labai skirtinga sistema. Net terminai skiriasi nuo mums įprastų. Jei mes kalbame apie akląjį, silpnaregį, mokinį, studentą, tai jie kalba apie klientą ar vartotoją. Mes mokome ir padedame, jie - parduoda paslaugas. Taip, jie parduoda profesinio rengimo paslaugas: už viską reikia mokėti. Emocijoms čia nėra vietos. Žmogus su regėjimo negale negali šiaip sau kreiptis į Soneherdto centrą: jį turi rekomenduoti institucija, turinti pinigų, - dažniausiai socialinis draudimas. Viena, tai labai lanksti sistema, nes žmogus centre mokomas tik tų disciplinų ar įgūdžių, kokių reikia, ir tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek nustato kokia nors reguliuojanti institucija. Pavyzdžiui, į centrą atvyko jaunas žmogus, manantis, kad jam tikslingiausia būtų įgyti profesiją Soneherdte. Šią jo mintį finansiškai jau turi būti parėmęs socialinis draudimas. Soneherdte jis patenka į specialistų globą.
Atliekami įvairiausi testai - nustatomi žmogaus sugebėjimai, įgūdžiai. Itin svarbūs socialiniai įgūdžiai. Sakykime, kad po pradinio įvertinimo jaunas žmogus apsisprendžia tapti baldų apmušėju. Tam pritaria ir specialistų komanda. Paruoštas individualus mokymo ir lavinimo planas išsiunčiamas į socialinį draudimą ir, tik gavus šios institucijos pritarimą ir centrui pervedus pinigus, prasideda mokslas. Reikia pastebėti, kad tik išskirtiniais atvejais aklasis ar silpnaregis gali mokytis du kartus. Ši labai turtinga valstybė du kartus už mokslą, kuris yra ypač brangus, nemoka - pinigų nešvaisto. Žinoma, jei darbo rinka smarkiai keičiasi, socialinis draudimas sutinka sumokėti ir antrą kartą. Soneherdto aklųjų centras teikia paslaugas tik suaugusiems (nuo 18 m.) akliesiems ir silpnaregiams visoje šalyje. Šiuo metu tokių studentų yra 340. Pačiame Soneherdte šiuo metu mokosi 55 studentai. Be baldų apmušėjo specialybės, akliesiems ir silpnaregiams siūloma įsigyti spaustuvės darbininko, dviračių remontuotojo bei kitokių darbininkiškų specialybių pagal darbo rinkos paklausą. Be to, Soneherdte ruošiami ir kompiuterių specialistai. Puikios mokymo klasės, praktinių užsiėmimų kabinetai, moderni įranga, individuali mokymo programa. Pamatyti ir pasimokyti tikrai yra ko - ypač lankstumo ir sugebėjimo prisitaikyti prie esamos ekonominės šalies situacijos ir darbo rinkos. Soneherdto centras turi būti lankstus, nes konkurencija didelė. Jei nesugebėsi parengti žmogaus darbui ir įdarbinti, tą noriai padarys kiti. Jau dabar jaučiamas studentų stygius, o tai reiškia ir ateinančių su studentais pinigų stygių. Integracija į bendrojo mokymo švietimo įstaigas skatina labai rimtai dirbti, ieškoti naujų galimybių, bendradarbiauti su kitomis mokyklomis, ruošti projektus. Pavojų kelia ir tai, kad kiekvienais metais į centrą atvyksta vis didesnę negalę turinčių asmenų. Tinkamą kvalifikaciją jiems suteikti darosi vis sunkiau.
Mes gi turime galvoti, ką gero galėtumėme perimti iš kolegų sukauptos patirties. Ką pasiūlyti mūsų žmonėms? Dviračių taisymas, atrodo, dar ilgai nebus populiarus, nes lietuviai kol kas linkę važinėti mašinomis. Kompiuterinės technologijos - labai viliojanti ir reali perspektyva. Bet kur kompiuteriai, ten ir anglų kalba. Ar netaps ji realia kliūtimi jau ateityje? Kaip spręsime šį klausimą?
Bendras projektas su olandais jau įpusėjo. Pirmasis etapas - baldų apmušėjo specialybės įsteigimas lietuvoje - buvo sėkmingas. Tikimės, kad ir finišuosime laimingai.
