JUBILIEJAI

Aldona ŠIMKUVIENĖ

VIENA KOJA KAUNE, KITA - BUDRIŠKĖSE


Visi žino tą banalų posakį: žmogus per savo gyvenimą turi pasodinti medį ir užauginti sūnų. Rašto žmonės prie šios išminties priduria - ir išleisti knygą. Būtent taip ir padarė kaunietis žurnalistas Vaclovas Smalakys. Į jo 70-ąjį gimtadienį bei knygos "Ir mums šviečia saulė" pristatymą kovo 15-ąją net keletą dienų kvietė dienraštis "Kauno diena", Lietuvos radijas, iškilmių rengėjas - Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyrius ir pagaliau pats jubiliatas.

Kaunas yra Kaunas

Čia vieni kitus gerbia fotografai, nepavydi sėkmės rašytojai, kas be ko, vieni su kitais nesipjauna ir žurnalistai. Kasmetiniai žurnalistų pokyliai, įvairūs renginiai ir dėmesys plunksnos broliams - nemenkas Kauno apskrities žurnalistų vado Vido Mačiulio nuopelnas. Stebėdami Kauno kolegų veiklą, kiti gali tik seilę varvinti. Ypač vilniečiai, kur Vilius Kavaliauskas "Lietuvos ryte" (kovo 16 d.) kaltina Žurnalistų sąjungos pirmininką Rimgaudą Eilunavičių, pavertusį Sąjungą artimų žmonių maitinimo vieta ir praskolinusį ją net pustrečio milijono litų suma. Sakykime, tą faktą žinojo ne kiekvienas, bet iš tų rūmų dvelkiantį šaltį patyrė beveik visi kolegos.

Jei V. Smalakys gyventų sostinėje, labai abejoju, ar prie jo knygos finansavimo liūto dalimi būtų prisidėjusi Žurnalistų sąjunga. "Nesame turtingi, bet manau, kad tokių pažintinių knygų apie akluosius ir jų sudėtingus likimus trūksta", - sakė Vidas Mačiulis, aprodydamas žurnalistų namus, jaukų restoraną, šašlykinę, biliardinę, salytę rūsyje, kurios skliautus sumūriję meistrai išmirė prieš porą amžių. Kai pamatai nuotrauką, kur nufotografuotas kuklus, apgriuvęs namelis, primenantis sandėliuką, sunku patikėti, kad čia tie patys švara ir naujumu tviskantys žurnalistų namai. Paklausite - o iš kur lėšos? "Mažiau vogti reikia," - atrėš kauniečiai. Be to, pats V. Mačiulis, pasiėmęs kastuvą, platino rūsį, kibirais nešė žemes. Dabar toje vietoje įrengta rūbinė su tualetais. Tai tokie tie Kauno ponai. Jie turi keistų ambicijų, kurias sunku suvokti kitiems.

Gal kiek ir nukrypau į šoną. Bet rašyti apie V. Smalakį ir nekalbėti apie tą ypatingą Kauno foną ir jį sukuriančius žmones būtų nuodėmė. Tik šiame mieste pasveikinti savo paciento į šventę ateina ir gydytoja, ir stomatologė. Čia jubiliejų prisimena ir socialinio skyriaus darbuotojos, ir smokingais išsipuošę draugai. Susirinko "visas Kaunas". Sveikino trumpabangininkai, šiltą žodį tarė ir Aklųjų mokyklos kaštonus priminė mokytoja Janina Šilanskienė. Sesuo Zofija Norvaišienė pasakojo, kad Vaclovas vaikystėje jai buvęs ne tik draugas, bet ir negailestingas "spaudikas" prie mokslų. Pasveikino ir sūnus - architektas Rimvydas su žmona Beata, kuri buvo knygos viršelio dizainerė. V. Smalakys - turtingas žmogus: turi keturis vaikaičius, o vyriausioji iš jų - Milda - studijuoja vokalą Muzikos akademijoje.

Gimtosios Budriškės

Prieš dešimtį metų V. Smalakys sugrįžo į savąjį Budriškių kaimą: netoli tėvų namų (ten dabar gyvena giminės), paežerėje, pasistatė sodo namelį. Kiekvieną pavasarį Vaclovas palieka butą Kaune ir drauge su paukščiais parlekia į Budriškes. Vaišingą, linksmą žmogų mėgo visi, kviesdavosi į šventes pagroti akordeonu. Jie didžiavosi savo kaimo vaiku, kuris sugebėjo baigti aukštuosius mokslus, daugelį metų vadovavo Kauno aklųjų kultūros namams, nuolat kalbėjo per radiją, rašė spaudoje ir buvo išmaišęs visą Sovietų Sąjungą.

Prieš daugelį metų, vaikystėje, radęs minosvaidžio sviedinį, Vaciukas pasidėjo jį ant akmens ir kitu akmeniu išbandė jo kietumą. Susuktas į paežerės išbalintas drobes, plūstantis kraujais vaikas buvo nuvežtas į Utenos ligoninę. Atsibudęs nuo šalčio, suprato esąs lavoninėje. Kitą kartą atgavo sąmonę jau palatoje. Tėvai nuvežė jį į Kauno karo ligoninę, kur chirurgai susiuvo sausgysles, atstatė į vietą kelio girnelę. "Aplopytas" trylikametis buvo perkeltas į žydų ligoninę gydytis akių. Deja, jau niekas jam negalėjo padėti. Taip Kaune prasidėjo aklojo Vaclovo gyvenimas, mokslas Aklųjų institute, vėliau - Vilniaus universitete. Kabindamasis į gyvenimą Vaclovas vis juokavo, nebijodavo pasišaipyti iš savęs.

Namas

Vaclovo niekaip nepriversi dejuoti arba skųstis, kad trūksta pinigų. Apie tai paprasčiausiai nekalbama, o sūnus Rimvydas vis rečiau susiruošia į kalnus - mat užkietėjusio alpinisto pomėgis labai brangiai kainuoja.

Pagal Rimvydo projektą jau kelinti metai Smalakiai lipdosi namą. Kai turi pinigų, darbai pajuda, kai baigiasi - vėl sustoja. Nors sienos dabar vėjo perkošiamos, ateityje Vaclovas ruošiasi čia gyventi ir žiemą. Parduos butą Kaune, gal ir užteks lėšų įrengti namą. Jau dabar į stogą yra įmontuotos trys saulės baterijos, kurios šildys vandenį voniai ir virtuvei. Namo grindys taip pat bus šildomos. Vaclovas rodo, kur bus svetainė, o gyvenamieji kambariai - viršuje. Tik vienas kambarėlis, kuriame įsikūręs Vaclovas, yra izoliuotas. O šiaip stovėdamas virtuvėje regi tolimame kampe aukštai užkeltą senovišką lovą su mediniais bumbulais galuose. Tai - Rimvydo nuosavybė. Būna savaitgalių, kai pabūti prie ežero suvažiuoja dvi dešimtys bičiulių. Pasistato palapines, užmeta meškeres, ir netrukus ant laužo pakvimpa žuvienė. Visus svečius Vaclovas pasitinka basas. Kodėl? "Kad geriau jausčiau gimtinės žemę."

Eteris

V. Smalakys šnekasi su savo bičiuliais radijo bangomis. Algirdo SABALIAUSKO nuotr.Kai dangų aptraukia debesys, o draugai išskuba prie paliktų darbų, Vaclovas įsijungia radijo stotį ir šnekučiuojasi su įvairiose šalyse gyvenančiais trumpabangininkais. Kas gali būti maloniau: sėdi sau Budriškių kaime, prie ežero, ir kalbiesi su Čikaga ar Berlynu... Lietuvoje yra apie tūkstantį radijo mėgėjų. Tarp jų - labai nedaug moterų. Vaclovas pasišneka su Jadvyga iš Telšių, Danute iš Išlaužo. Tą dieną, kai baigiantis vasarai aplankėme, jam pavyko užmegzti ryšį su kauniečiu Vytautu Mickevičiumi. Vyrai pasikeitė naujienomis. Kalbėtis apie politiką, komerciją ir seksą - draudžiama. Negalima ir keiktis - eteris neturi būti teršiamas.

Vaclovas šiek tiek susikalba vokiškai, gaila, kad mūsų šalyje nebuvo dėstoma ispanų kalba. Mat ispanai labai mėgsta bendrauti, o šios šalies aklųjų asociacija aprūpina savo narius aparatūra, kuri nėra labai pigi. V. Smalakiui radijo stotį padovanojo jo eterio draugas iš Čikagos Vilius Repšys. Smagu dalyvauti trumpabangininkų sąskrydžiuose, susipažinti arčiau ir paspausti ranką tiems, kurių tik balsą esi girdėjęs.

Vaclovo šaukinys LY3-CS. Atsisveikindami radijo mėgėjai vienas kitam sako "73", kas tarptautine radijo mėgėjų kalba reiškia linkėjimus sėkmės, laimės ir visa ko geriausio. Tikras džentelmenas damai pasakys ir "88" arba "bučiuoju".

Draugystės talentas

Neteisinga būtų apie V. Smalakį kalbėti kaip apie vien žurnalistą, trumpabangininką ir šiaip šaunų žmogų, stovintį viena koja Kaune, kita - Labanoro girioje. Vaclovui likimas nepašykštėjo dar vieno - draugystės - talento. Tam reikia laiko, kantrybės ir šiek tiek pinigų. Jeigu kas ieško advokato ar žmona išveja iš namų, pirmiausia užsuka pas Vaclovą pasitarti. Gal ir burnelę išlenks - juk nesame šventieji. Ir toks visada bus išklausytas. Vaclovas parems ir savo pažįstamas bei drauges, kurios kartais be ceremonijų šaukia jam į telefono ragelį: "Katinėli, gelbėk!"

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]