NAUJOS KNYGOS
Vladas ŠIMKUS
ANTRASIS DEBIUTAS
Gerokai pramiklinęs ranką ir pelnęs visokeriopo palankumo ir dėmesio, novelistas Valentinas Zaikauskas prieš keliolika metų staiga liovėsi rašęs. Bent jau nieko nebeskelbė. Todėl neseniai rašytojų sąjungos leidyklos išleistas dvi jo apysakas galima laikyti tarsi antruoju debiutu. Smalsu atsiversti knyga ir štai kodėl: ar rašytojas bręsta vien girgždindamas plunksna? Ar ir tylėdamas? Ar tiktai tylėdamas?
Na, į tokius hamletiškus klausimus šios dvi V. Zaikausko apysakos neatsakys. Aišku tik viena: apysakininkas gimė iš novelisto, labiau mėgstančio alegorijas, simbolius, metaforas, paradoksus ir pan., o ne epišką pasakojimą. Ypač lengvai į atskiras noveles "skaidosi" pirmoji apysaka "Pėdsakai baigiasi rojuje", o visiškai savarankiškas fragmentas apie baltą vilkšunį galėtų būti dedamas į mokyklų chrestomatijas.
Gana savarankiški ir kiti epizodai: pagrindinio personažo Algirdo sapnas apie seklius ir sekamuosius, turgavietės vaizdai, patiltės gyvenimas, susitikimas su žibintą nešančiu žmogumi ir t.t. Nepaisant tokio mozaiškumo, apysaka sudėliota pakankamai tvirtai.
"Pėdsakai baigiasi rojuje" veda mus į laikus, kurių vis negalim pamiršti kaip kokio negero sapno. Juk totalitarizmas ir yra absurdo sapnas, nors sapnuotumei ir atsimerkęs. Taigi kalėjimai, tardymai, kvailiausi kaltinimai, visuotinis šnipinėjimas. O svarbiausia - totalitarizmo kvailystėse būta tiek geležinės logikos, kiek jokiam geležiniam Feliksui negalėtų prisisapnuoti.
Čia verta pacituoti, ką mąsto šnipas apie savo persekiojamąjį: "Jis vienui vienas, be ginklo, tuščiom rankom stojo prieš valdžią, kuri turi armijas, šimtus tūkstančių tankų, milijonus kareivėlių, tūkstančius generolų, generalinį štabą. Šis žmogus yra tiek kartų kvailas, kiek valstybė yra už jį galingesnė. Jį būtina persekioti todėl, kad jo beprotybė gali būti išmatuojama tik milijonais prieš jį nukreiptų šautuvų, milijardais kulkų". (69 psl.).
Kažkur esu skaitęs, kaip Stalinas prusino nevykėlį tardytoją: ar žinai, kiek sveria valstybė (su žeme, dangumi, iškasenomis, gyventojais, traukiniais ir t.t.)? Paskaičiuok ir suprasi, ar kaltinamasis gali atsilaikyti prieš tokį svorį ir neprisipažinti kaltas!
Tokioje atmosferoje pamėkliškai blaškosi Algirdas, trumpai ištrūkęs iš tardytojo kabineto (kaip paaiškėja, tyčia paleistas, kad padėtų užčiuopti tariamo siūlo galą). Blaškosi tarp kitų pamėkliškų vyrų ir moterų, netikėtai atsirandančių ir išnykstančių jo kelyje. Pavargęs nuo beviltiško blaškymosi, jis net pajunta palengvėjimą, kai pagaliau vėl suimamas.
O apysakos atomazga gana netikėta. Prisipažinęs tardytojui visas nebūtas nuodėmes, Algirdas atsiduria rojuje. Kameros kaimynas valgo bananus ir tapo rojaus peizažus. Kraupokas rojus, nelinksma alternatyva - arba pašlovinsi sistemą (paveikslais, romanais), arba gausi kulką į kaktą. Už kameros durų kartkartėmis nuaidi mirtininkų žingsniai...
Apysaka "Vilkolakis" kur kas linksmesnė. Tai savotiškas traktatas apie apiplėšinėjimo meną, kitaip sakant, plėšikavimo vadovėlis, parašytas sūnui. Pasakotojas "specializuojasi" daugiausia moterų srityje. Paradoksalu, bet tarp plėšiko ir aukos įmanoma subtili harmonija - jeigu šis darbas dirbamas su meile ir įkvėpimu. Aukos yra plėšiko maitintojos, plėšikas švarina ne tik aukų rankinukus, bet ir sielas.
Taigi turėtume visai mielą avantiūristo išpažintį, bet vaizduodamas sielų apiplėšinėjimus V. Zaikauskas kartais praranda skonį ir saiką. Tiksliau pasakius, pasiklysta tarp kelių moterų. Kam reikalingas epizodas su juvelyrinės krautuvės pardavėja? Kam tie naivūs Izolinos gąsdinimai? Kam tokia sudėtinga veidrodžių sistema, įgalinanti stebėti kiekvieną moters žingsnį? Oi, prisišauks Valentinas feminisčių rūstybę! Arba ultravioletiniai Vitalijos dažai, kuriais išsitepę žmonės taptų nematomi. "Aš, klausydamasis tokių nesąmonių, norėjau nepastebimai nusižiovauti..." - sako pasakotojas. Jam visiškai pritariu ir aš.
Parodijos elementai neturėtų autoriaus atpalaiduoti nuo psichologinio įžvalgumo (visos moterys pavojingai suvienodėja), nuo tikslingumo ir prasmės. Kitaip jau imi parodijuoti pats save.
Anaiptol nenoriu skaitytojo nuo šios apysakos atbaidyti. Priešingai - "Vilkolakyje" netrūksta ir pikantiškų situacijų, ir netikėtų minties šuolių, ir šiaip visokios gyvenimo išminties. O abi apysakos liudija V. Zaikausko pastangas išsiveržti į platesnę kūrybos erdvę, nors ne visada lengva tai padaryti.
