GYVENIMO AKTUALIJOS
Alvydas VALENTA
APIE AKIS IR JŲ GYDYTOJUS
Su panašia situacija prieš keletą metų jau buvome susidūrę ("MŽ", 1996, Nr.12). Tada buvo Zarasai - nerimastingas juose gyvenančios silpnaregės L. Guzejevos laiškas. Jo esmę galima būtų nusakyti taip: "Zarasų poliklinikoje nėra akių gydytojo. Zarasuose akių gydytoja dirba tik privačiai - kas laukia regėjimo problemų turinčių žmonių, o svarbiausia - vaikų? Ar įžvelgs, ar pastebės, ar norės pastebėti privačiai dirbanti gydytoja vaikų akyse pasislėpusią ligą?" Tada kalbinome oftalmologus, atsakingus Sveikatos ministerijos darbuotojus. Deja, nieko konkretesnio išsiaiškinti taip ir nepavyko. Dabar dar kartą grįžtame prie šios temos, dar kartą bandome sau ir kitiems kažką pasakyti.
VAŽIUOK NORS Į NIUJORKĄ!
Prieš ketverius metus buvo Zarasai, o dabar - Anykščiai. Panaši padėtis, mūsų žiniomis, yra dar penkiuose ar šešiuose Lietuvos rajonuose. Tačiau blogiausia, kad tie penki ar šeši rajonai nėra kokia išimtis, o dėsningas mūsų gyvenimo rezultatas - visiškai įmanoma, kad po metų ar kelerių poliklinikose dirbančių okulistų neliks trečdalyje ar net pusėje Lietuvos rajonų. Anykščių ligoninėje daugelį metų akių gydytoja dirbo, anot pačių anykštėnų, gera specialistė, rūpestinga gydytoja - Milda Pupeikienė. Bet štai moteris išėjo į pensiją ir rajonas liko be okulistės. Tiksliau pasakius, gydytoja M. Pupeikienė dar dirba, bet jau tik privačiai, tad už kiekvieną konsultaciją reikia mokėti. Niekam ne paslaptis, kad daugelio žmonių kišenės nuo tų "mokamųjų" neplyšta, todėl, galima sakyti, kad okulisto rajone kaip ir nėra.
Pirmasis, kurį paprašėme įvertinti susidariusią situaciją, buvo Anykščių meras (pats pagal specialybę gydytojas) Leonas Alesionka: "Rajone okulisto trūksta ir žmonės tai junta. Ne kartą apie laisvą akių gydytojo darbo vietą skelbėme spaudoje, darbo biržos biuleteniuose, tačiau provincija, atlyginimas nedidelis - niekas nenori važiuoti. Anksčiau specialistas, baigęs aukštąją mokyklą, turėjo tam tikrą laiką dirbti pagal paskyrimą. Dabar tokių įstatymų nėra - gavai licenciją ir pirmyn, nors į Niujorką! Yra dar viena kliūtis, kodėl jauni specialistai neskuba vykti į provinciją. Kol vyksta sveikatos reforma, kol sklinda visokie gandai, kad trečdalis ar net pusė antrinio lygio gydymo įstaigų bus uždaryta, tol nė vienas gydytojas nerizikuos ir nevyks į rajoną dirbti."
Anot L. Alesionkos, Anykščių ligoninė net ir butą yra nupirkusi, tiesa, buvusiame bendrabutyje, bet gyvenimo pradžiai pakaktų. Galėtų mokėti provincijos masteliais matuojant neblogą atlyginimą, bet šito neužtenka, kad jaunas specialistas susiviliotų ir atvyktų čia gyventi ir dirbti. Liūdna, tačiau reikia konstatuoti, kad kokių nors teigiamų poslinkių ar prošvaisčių lyg ir nesimato. Priešingai: jaunų specialistų (ir akių, ir kitų gydytojų) problema Lietuvos rajonuose tik didės. Vieni gydytojai pradeda verstis privačia praktika, kiti išeina į pensiją, o jaunimas dėl išvardintų priežasčių į provinciją vykti neskuba. Tačiau juk turi būti kokia nors išeitis? L. Alesionka: " Iniciatyvus ligoninės vyriausiasis gydytojas turėtų stengtis surasti daugiau pinigų - ieškoti suinteresuotų firmų, įsteigti fondą ir pan. Reikalingam specialistui reikėtų mokėti didesnį procentą nuo jo uždirbtų pinigų ir pasilikti mažiau ligoninės administracijai išlaikyti. Mūsų ligoninėje neblogai susitvarkę chirurgai, reanimacija, administracija, o poliklinika pamiršta. Tačiau čia jau savivaldybė nieko negali - veikia pačios gydymo įstaigos vidaus nuostatai." Be abejonės, mero mintis įdomi ir šiuolaikiška, tik kažin ar dėl rajone dirbančio akių gydytojo tokį fondą kas nors imsis steigti - turintys pinigų rajono gyventojai važiuos į Vilnių arba Kauną, o neturintiems gerai ir taip, kaip yra!
Žinoma, situacija nėra beviltiška. Kaip mums paaiškino Sveikatos apsaugos ministerijos pirminės sveikatos priežiūros skyriaus viršininkas, profesorius Julius Kalibatas, rajone yra bendrosios praktikos gydytojas, kuris pagal savo pareigas atlieka ir tam tikras okulisto funkcijas: gali nustatyti regėjimo aštrumą, pažiūrėti akių dugną, parinkti akinius. Jeigu šito neužtenka, pacientas siunčiamas pas okulistą - į antrinio lygio gydymo įstaigą. Gavęs siuntimą žmogus gali važiuoti į bet kurį Lietuvos miestą, pas bet kurį gydytoją." Anykštėnai, kuriems reikia okulisto pagalbos, net nesiginčija, kad ir siuntimą jie gali gauti, ir važiuoti juo plevėsuodami kur nori. Bėda čia ta, kad ne visada tų "važiuojamųjų" užtenka, kad tada, kai žmogus silpnai mato, ne taip lengva nuvažiavus į svetimą miestą susigaudyti, kur ir pas ką eiti. Kaip sakė Anykščių rajono LASS organizacijos pirmininkas Zenonas Sapkauskas, privačia praktika besiverčianti gydytoja gali tik pigesnį receptą išrašyti. Ji neturi teisės net dokumentų į "Vyturio" reabilitacijos centrą sutvarkyti. Tada Anykščių aklieji ir silpnaregiai važiuoja į Panevėžį arba į Uteną. Yra buvę atvejų, kada žmogus nuvažiuoja, o gydytoja susirgusi - tenka važiuoti antrą kartą. Anot Z. Sapkausko, visur, kur eina, jį maloniai išklauso, visi sutinka, kad rajone dirbantis akių gydytojas labai reikalingas, bet niekas nieko negali padėti.
YRA, BET KARTU IR NĖRA
Vyriausiasis Anykščių ligoninės gydytojas Dalius Vaiginas nesutinka, kad jų mieste nėra akių gydytojo: "Gydytoja M. Pupeikienė dirba privačiai, tačiau ji yra sudariusi sutartį su Utenos teritorine ligonių kasa (TLK). Mūsų gydymo įstaigoje ji atlieka tokias pačias funkcijas, kaip ir tuo atveju, jeigu čia būtų pagrindinis jos darbas. Žmonės pas privačiai dirbantį akių gydytoją gali kreiptis lygiai taip pat kaip ir pas gydytoją, dirbantį poliklinikoje."
Norėdami sužinoti, kokias paslaugas Anykščiuose akių gydytoja teikia nemokamai, paskambinome į Utenos teritorinę ligonių kasą. Šios kasos direktoriaus pavaduotoja Stasė Genulevičienė patvirtino, kad gydytoja M. Pupeikienė su ligonių kasa sutartį tikrai yra sudariusi, tačiau tik pirmam šių metų ketvirčiui. Kaip bus vėliau, neaišku, bet, atrodo, sutarties pratęsti nežadanti. Kadangi kovo pabaiga yra kartu ir pirmo metų ketvirčio pabaiga, tai kaip ir nebeliko prasmės minėtą sutartį aptarinėti, aiškintis, kiek, kokios paslaugos kainuoja ir iš kieno - pacientų ar teritorinės ligonių kasos - kišenės jos apmokamos. Tikrai aišku viena: tada, kai rajone yra tik privačia praktika besiverčiantis gydytojas, jo valia - sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa ar nesudaryti, o sudarius - tęsti ar po trijų mėnesių nutraukti. Gydytojui, sudariusiam sutartį, atsiranda daugiau popierizmo. Šitai pripažino ir pati Utenos TLK direktoriaus pavaduotoja S. Genulevičienė: "Reikia pildyti daugiau dokumentų, rengti specialias ataskaitas - ten, kur pinigai, ten turi būti ir griežtai atsiskaitoma".
Kalbantis su Anykščių rajono LASS organizacijos pirmininku Z. Sapkausku, iškilo dar viena problema, kuri tarytum koks juodas debesis neišvengiamai atslenka, kai rajone nebelieka akių gydytojo, - tai vaikai. Praėjusiais metais Z. Sapkauskas silpnaregių vaikų ieškojo per rajono spaudą - surado bene penkis. "Tai tokie vaikai, - sakė pirmininkas, - kurių tėvai jau žino, kad jų atžalų regėjimas yra silpnas. Vaikai dažniausiai jau būna lankęsi pas akių gydytojus Kaune arba Vilniuje, ilgiau ar trumpiau tenai gydęsi." Net ir nieko nenusimanančiam apie akių ligas aišku, jog tada, kai tėvai ryžtasi vežti vaiką į Kauną arba Vilnių, jo regėjimas jau turi būti stipriai susilpnėjęs. Pagaliau pačias sąvokas "matyti gerai", "matyti vidutiniškai", "matyti silpnai" kiekvienas suprantame skirtingai. Kai rajone dirba okulistas, duomenis apie vaikus, turinčius regėjimo problemų, suinteresuotos žinybos paprastai gauna iš jo. Na, o grįžtant prie Anykščių, galima tik retoriškai paklausti: kiek tėvų, perskaitę rajono spaudoje Z. Sapkausko kreipimąsi, neatsiliepė manydami, jog tai skirta ne jų vaikui?
Anykščių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro atsakinga darbuotoja Zita Neniškienė paaiškino, kad, remiantis atitinkamu sveikatos apsaugos ministro įsakymu, vaikų regėjimą turi tikrinti vaikų arba bendrosios praktikos gydytojas. Ką gi, belieka tikėtis, kad šitas ministro įsakymas nuėjo tiesiai Anykščių gydytojams į ausį, o nepasiklydo kokioje nors Antano Vienuolio "aptiekoje", jo sutaisytų "Trejų devynerių" paragavęs, ar tebeklajoja po kito literatūros klasiko - Antano Baranausko apdainuotą to paties pavadinimo šilelį.
Paprastai, ėmus nagrinėti kokią nors problemą, atsirasdavo ir jos sprendimo variantai. Kitaip sakant, nebūna taip, kad nebūtų kokios nors išeities. Šį sykį, be poros vien teorinių pamąstymų (abu jie reikalauja pakankamai didelių pinigų), kalbinti gydytojai, valdininkai, atsakingi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai nieko paguodžiančio negalėjo pasakyti. "Taip, problema egzistuoja, bet..." Taigi rašinys lyg ir neturi nuoseklios, logiškos pabaigos, tiksliau sakant - ta pabaiga atvira. Kas ir kada padės tašką - aišku tik viena: ne "Mūsų žodžio" žurnalistai ir ne šiame žurnalo numeryje.
