KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

NEREIKIA BIJOTI GYVENIMO


Neregiai, silpnaregiai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovai nuolat suka galvas, kaip geriau žmones su regos negale integruoti į visuomenę. Matyt, integracija dar truks ne vienerius metus - ne dėl to, kad visuomenė abejinga, kad trūksta lėšų naujoms darbo vietoms steigti. Priežastis kitur. Pasak Jono Vaškevičiaus: "Mes patys bijome peržengti nusibrėžtą ratą. Tuo ratu apsijuosiam lyg kinų neperžengiama siena. Nuolat verdame nepasitikėjimo savimi sultyse. Mėgstame postringauti apie sunkią savo dalią. O patys net piršto nepajudiname, kad peržengtume ratą."

Jonas Vaškevičius savo pavyzdžiu įrodė - norint galima visas kliūtis įveikti.

Abejonių metas

Jonas Vaškevičius, kaip ir daugelis neregių bei silpnaregių, mokėsi Vilniaus A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Mokėsi neblogai. Paskutinėje klasėje iškilo problema, ką daryti toliau. "Patiko istorija - norėjau ją studijuoti. Tėtis siūlė ekonomiką. O tuo metu itin prestižinė buvo teisininko profesija. Nutariau surizikuoti - pasirinkau Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Iki šiol nežinau, kodėl pasirinkau teisę, nes mokykloje ne taip ją įsivaizdavau. Kas ji - supratau vėliau," - prisiminė mokyklos laikus advokatas J.Vaškevičius.

1987 metais įstojo į VU teisės fakultetą. Tais laikais dar reikėjo būti patikimam - be rekomendacijų iš komjaunimo komiteto, partijos centro komiteto įstoti negalėjai. Reikiamas rekomendacijas gavo. Mokytis nebuvo lengva: "Pirmosiomis studijų dienomis draugai stebėjosi - buvo keista, ką čia veikia neregys. Matyt, abejojo, ar iš viso toks gali būti teisininkas. Kaip jis mokysis? Net nežinojo, kaip su manimi bendrauti. Nesuprasdavo, kada reikia padėti, kaip mane užkalbinti. Buvau lyg balta varna. Teko pačiam griebtis iniciatyvos. Aiškinau, kas yra aklumas. Geriausiai su kurso draugais kalbą suradau po "cementovkės". Šis žodis reiškia susipažinimą neformalioje aplinkoje. Po "cementovkės" bendrakursiai suprato, jog aš toks pat jaunas žmogus kaip ir jie, kad mane domina tos pačios problemos, kad klausausi tokios pat muzikos bei moku ne prasčiau juokauti už juos. Daugelis dėstytojų į mano negalę nekreipė dėmesio. Tik kelių dėstytojų požiūris tebuvo neigiamas. Vienas man pasakė tiesiai - tau teisės fakultete ne vieta. Jo įsitikinimu, aš net aukštojo mokslo diplomą gavęs vis tiek darbo pagal specialybę nesurasiu."

Studijuojant J.Vaškevičiui didžiausia problema buvo mokymo priemonės. Šiuo metu studijuojantys į pagalbą pasitelkia elektronines užrašų knygeles "Memona", diktofonus bei verslo užrašų knygeles. Tada neregys turėjo tik brailio lentelę bei sparnelį. Tiesa, retkarčiais naudojosi magnetofonu, kuris nuolat strigdavo. J.Vaškevičius pasikliaudavo tik konspektais, padarytais per paskaitas. Visos teisės knygos išleistos tik reginčiųjų raštu. Neregiui studentui teko parodyti nemažai išradingumo norint surinkti būtiną informaciją. Kartais seminarams, egzaminams padėdavo ruoštis draugai. Talkindavo namiškiai, vėliau - žmona. Kartais vyresniųjų kursų studentai paskolindavo paskaitų, seminarų konspektus.

Neregiui teisės mokslai sekėsi. Pravertė gera atmintis. J.Vaškevičius nebuvo pirmūnas, bet ir uodegoje nesivilko. Vilniaus universiteto teisės fakultetą baigė 1992 metais. Dar besimokydamas jau galvojo, kur dirbs. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga neregio neviliojo. Norėjo įrodyti sau ir kitiems, jog darbą galima susirasti ne tik LASS sistemoje.

Susidomėjo integracija ir reabilitacija

Dar studijuodamas VU teisės fakultete J.Vaškevičius dalyvavo LASS veikloje. Jis aktyviai propagavo neregio integracijos į visuomenę idėją. 1989 metais Lietuvoje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų gydytojų judėjimo prieš branduolinį karą atstovai. Su jais atvyko trys Vietnamo karo veteranai. Jie visi sėdėjo invalidų vežimėliuose. Tada Vaškevičius pirmą kartą suprato: nesvarbu, kokia negalė, norėdamas gali visur keliauti. Karo veteranai buvo visiškai adaptavęsi. J.Vaškevičius dvi savaites bendravo su svečiais iš JAV. Neregys prisiminė: "Svečiams papasakojau apie savo negalę, apie neregių izoliaciją. Amerikiečiams gimė nauja žmonių su negale integracijos į visuomenę idėja."

1990 metais Lietuvoje viešėję JAV gydytojai pakvietė Vaškevičių apsilankyti Mičigano valstijos reabilitacinėje klinikoje. Mičigane J.Vaškevičius sužinojo, kas yra reabilitacija, kaip žmonės mokosi gyventi iš naujo. JAV medikai svečiui iš Lietuvos parodė visą reabilitacijos bei integracijos procesą - nuo gydymo klinikoje iki savarankiško gyvenimo. Ten neregys sužinojo apie darbo užimtumo centrus. "Mičigane lankiausi tenykštėje invalidų taryboje. Vėliau pagal jos modelį buvo įkurta Lietuvos invalidų taryba. Grįžęs iš Amerikos užsidegiau kurti naują įstatymą, reglamentuojantį žmonių su negale reabilitaciją bei integraciją. "miau agituoti LASS vadovus, kreipiausi į Socialinės ir darbo apsaugos ministeriją", - pasakojo Vaškevičius.

Darbas atsirado savaime

1990 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje sudaroma darbo grupė minėtam įstatymui rengti. J.Vaškevičius pakviečiamas į šią grupę. Metus dalyvavo rengiant įstatymą. Po metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovai jį pakvietė darbuotis ministerijoje. Buvo įdarbintas ministerijos invalidų reikalų skyriuje. Anot Vaškevičiaus: "Nemanau, jog darbdaviai įdarbindami žmogų paiso aklumo. Manau, tai paties neregio dirbtinai susikurta problema. Darbe pasikartojo universiteto situacija: dabar bendradarbiai nepasitikėjo manimi. Vėliau sužinojau - ministerijos pareigūnai eksperimentavo. Jie norėjo įsitikinti, kaip neregys susitvarkys su jam patikėtu darbu. Gyvenime man praverčia aktoriaus sugebėjimai. Su naujais bendradarbiais greitai suradau bendrą kalbą, tad jie pradėjo vertinti mane ne pagal išvaizdą, o pagal žinias. Pamažu man pradėjo patikėti labai atsakingus darbus. Teko atstovauti net valstybiniams interesams. Buvau vienos valstybinės įmonės valdybos narys, stebėtojų tarybos narys."

Dirbdamas ministerijoje Vaškevičius gavo pirmą teisininko krikštą - jam buvo patikėta išspręsti labai sunkią bylą. Teismo procesas truko kelerius metus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje teisininkas dirbo iki 1995 metų. 1995 metais Vaškevičus Teisingumo ministerijoje išlaikė egzaminus verstis privačia advokato praktika. 1996 metais įsisteigė advokato kontorą. 1997 metais Vaškevičius gauna pasiūlymą vadovauti Invalidų reikalų tarybos prie LR Vyriausybės sekretoriatui. Pasiūlymas patiko. Buvo smalsu, ar susidoros su šiuo darbu. Reikėjo vadovauti nemažam kolektyvui. Teko organizuoti visą invalidų tarybos veiklą. Pravertė įgyta patirtis ministerijoje. Naujasis darbas reikalavo nemažai pastangų. Kiekvieną dieną - vis nauja staigmena.

Privati praktika

Dirbdamas invalidų reikalų taryboje Vaškevičius nepaliko teisininko praktikos. Laisvu metu atstovaudavo klientams teismuose, narpliodavo sudėtingas bylas. Iš Invalidų reikalų tarybos sekretoriato vadovo pareigų Vaškevičius atsistatydino 2000-ųjų sausį. Išėjo dėl pasikeitusio advokatūros įstatymo. Pagal naująjį įstatymą būtinai reikėjo įsirašyti į praktikuojančių advokatų sąrašus. Kitaip būtų praradęs teisininko kvalifikaciją. Būtų reikėję iš naujo laikyti Teisingumo ministerijoje egzaminus. Šito nepanoro. Pagal galiojantį įstatymą advokatas neturi teisės dirbti niekur kitur - tik savo kontoroje. "Pasirinkimo neturėjau. Nutariau verstis privačia praktika. Dėl savo aklumo nebijojau. Laikausi auksinės taisyklės: savo negalės pats nepastebėk, tai ir kiti nepastebės," - samprotavo teisininkas.

Jonas Vaškevičius teikia kvalifikuotą teisinę pagalbą. Dirbdamas šį atsakingą darbą neregys neapsieina be pagalbos. Teisininkui dažniausiai tenka ne tik išmanyti įstatymus, bet turėti reikalų ir su dokumentais. Įstatymus turi kompiuteryje. Juos studijuoja ir analizuoja su sintezatoriumi. Su žmonių atsineštais dokumentais bei teismų bylomis supažindina skaitovė. Kartais patys klientai perskaito savo dokumentus. Prieš eidamas į teismą Vaškevičius rimtai ruošiasi - rašosi konspektus brailio raštu. Susirašo, ką kalbės. Prireikus teisme ką nors paskaityti ar tiksliai pacituoti pagalbos prašo padėjėjo ar kliento. Advokatas juokavo: "Kiekvienas teismo procesas - lyg mokinukui namų darbai, kuriuos turi išmokti vos ne mintinai. Suklysi - gausi blogą pažymį. Vadinasi, kentės tavo, kaip teisininko, reputacija."

Advokatams labai sudėtinga susirasti klientų. Įstatymas draudžia reklamuoti teikiamas paslaugas. Vaškevičiaus nuomone, pati geriausia reklama - puikus darbas. Advokatui daug klientų nereikia. Reikia mažai, bet gerų. Norint prisivilioti gerų klientų reikia padirbėti ne vienerius metus. Advokato reklama - laimėtos sudėtingos bylos. Dėkingas klientas apie gerą advokatą būtinai papasakos kitiems. "Atstovaudamas klientui susiduri su įvairiausiomis valstybinėmis bei privačiomis institucijomis. Tavo darbas nelieka nepastebėtas. Jis nuolat vertinamas. Valstybinės institucijos, matydamos, kad esi rimtas advokatas, ieško tavo pagalbos. Jau ne vienai suteikiau kvalifikuotą teisininko konsultaciją," - sėkme džiaugėsi advokatas.

Vaškevičius patarė: "Žmogus, kreipęsis į teismą, laimėjo ar pralaimėjo bylą - vis tiek pralošia. Iš susiklosčiusios situacijos laimi tik advokatai ir teismai. Bylinėjimosi procesai užtrunka ištisus metus. Kainuoja labai daug nervų bei pinigų. Iškilus problemoms nereikia skubėti į teismus. Geriau susitarti gražiuoju."

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]