NEREGYS IR VISUOMENĖ
Valentinas ČYŽAS
PAVĖLUOTAI, BET - ATRASTAS
Daugiau nei prieš 20 metų grįžau į gimtąjį Jurbarką ir be didesnių problemų įsijungiau į vietinės neregių organizacijos meno mėgėjų gretas bei visuomeninę veiklą.
Būdamas silpnaregis, veržiausi įsijungti į miesto kultūros rūmuose bujote bujojusį daugialypį gyvenimą, ir gavęs kvietimą į vieną ar kitą renginį, visada jį priimdavau.
Kartą, dar Atgimimo priešaušryje, dalyvaudamas knygnešio dienai skirtame minėjime buvau tiesiog priblokštas, kai vienas iš kalbėtojų užsiminė, jog tarp anų laikų pasišventėlių buvo ir neregys, kartas nuo karto atsirasdavęs nuo Vadžgirio pusės. Knygnešiai tada susirinkdavo Šilinės karčemoje, stovinčioje prie Nemuno, į Kauną, Jurbarką, Klaipėdą bei Raseinius vedančių kelių sankirtoje. Taigi čia galėta susitikti vos ne su visų regionų atstovais, pasikeisti literatūra, išgirsti įvairių naujienų.
Nuo tada manęs jau neapleido mintis apie akląjį knygnešį, norėjosi kuo daugiau sužinoti apie tą visuomenei mažai žinomą žmogų, bet tik daug vėliau mano rankose pagaliau atsidūrė 1970 m. "Minties" leidykloje išleistas Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinys "Eržvilkas", skirtas šviesiam Juozo Banaičio atminimui. O 51 šio leidinio puslapyje aptikau tokį įrašą: "Visą amžių knygas po žmones nešiojęs Eržvilko gyventojas Juozas Ignatavičius gimė Butkaičių kaime (mirė 1942 m. eidamas 72 metus). Būdamas 7 metų J. Ignatavičius apako. Klajonėse po apylinkes jį visada lydėdavo sūnus Feliksas (1904 - 1965 m.). Šalia duonos kampučio terboje būdavo priglaudžiamas lietuviškas elementorius, o vėliau iš J. Ignatavičiaus visada galima buvo gauti socialdemokratinės literatūros bei proklamacijų."
Tai tiek tos oficialumu persmelktos pastraipos apie sudominusį žmogų.
Šiandien aš - jau nebe tas kompleksų varžomas silpnaregis. Nuojauta man sakyte sako, jog dar nevėlu ir aš atrasiu knygnešį pažinojusių žmonių, kurie prabils apie senolį ne valdiška, o paprastų žmonių kalba ir parodys jo amžino poilsio vietą.
