NAUJOS KNYGOS
Alvydas VALENTA
APIE PASIJODINĖJIMĄ POEZIJOS PIEVOJE IR SĄMONINGAS KLAIDAS
Šių metų pradžioje Lietuvos aklųjų biblioteka išleido dviejų literačių - Lionginos Bučelytės ir Angelės Juškevičiūtės-Narijauskienės - pirmąsias poezijos knygeles. Tikriausiai mažai tesuklysime sakydami, kad labai skiriasi abiejų autorių ir gyvenimiškoji, ir literatūrinė patirtis. L. Bučelytė - lituanistė, Lietuvos aklųjų bibliotekos Ukmergės filialo vedėja. A. Narijauskienė visą gyvenimą dirbo LASS Kauno įmonėje ir literatūra jai geriausiu atveju galėjo būti hobis - dailus ir mielas arkliukas, auginamas pasijodinėti po saulės nužertą, šimtais paukščių balsų ir žiogų smuikų skambančią sekmadienio pievą. Tai juk visiškai suprantama: pilant lyg iš kibiro lietui ar virš galvos slegiamai kabant sunkiems lapkričio debesims, svečiai į iškylą nekviečiami ir pasijodinėti neinama. A. Narijauskienės rinkinį "Ilgesio žiedai" kaip tik ir būtų galima pavadinti pasijodinėjimu po saulės nužertą poezijos pievą - tiek daug čia gėlių žydėjimo, pavasariško džiaugsmo, vidurvasario ramybės, lengvumo, lietuviško skambumo, ateinančio iš Maironio ir S. Nėries posmų. Visa tai būtų puiku, jeigu poezija būtų tik šventė, skambus ir nepriekaištingas eiliavimas. Taip, šitų dalykų iš jos neatimsi, bet visais laikais ji buvo šis tas daugiau nei šventė ir pasijodinėjimas po margaspalviais drugeliais šokančią pievą. Ką reiškia tasai "daugiau", į šį klausimą kiekvienas autorius atsako savaip. Tai gali būti ir baimė dėl planetos ateities, ir nerimas dėl netrukus į pasaulį turinčios ateiti gyvybės, ir atlaidus, ne vieną pūdą druskos suvalgiusio žmogaus požiūris į viską, kas vyko, vyksta ir vyks po saule (galvoje turiu daugeliui mūsų pažįstamą ir artimą Vaclovo Areimos poeziją). Kitaip sakant, tai kažkas, kas tobulai sueiliuotam tekstui suteikia autentiškumo, individualumo žymių, neleidžiančių jo sumaišyti su kitais tekstais. Neabejojame, kad ponios A. Narijauskienės gyvenimas nepanašus nei į jos kaimynės, nei į bendradarbės, nei į šiaip geros pažįstamos gyvenimą. Toks, koks yra, jis vienintelis, nepakartojamas, todėl unikalus. Tad autorei ateityje linkėtume daugiau kliautis savo pačios patirtimi, į ją atsiremti ieškant temų naujiems eilėraščiams, įvaizdžių ir metaforų eiliuojant naujus posmus.
Už L. Bučelytės pečių - lituanistės diplomas ir universitetinis išsilavinimas. Tai, tegu ir netiesiogiai, užkoduota ir jos eilėraščių rinkinio pavadinime: "Iš nakties dienoraščio". Žmogus, šiek tiek ragavęs literatūros, iškart pasakys: romantizmas, Novalis, jaunasis Putinas... Dutūkstantųjų metų pavasarį "Zelvoje" vykusiame LASS literatų seminare poetė Elena Mezginaitė šitaip apibūdino L. Bučelytės kūrybą: "Ji rašo eiles be priekaištų - lengvai ir pagal visus teorijos reikalavimus kaip tikra lituanistė...". Šitaip sakydama E. Mezginaitė nei apsiriko, nei perdėjo. L. Bučelytė tikrai rašo taisyklingai, sklandžiai ir be priekaištų. Tačiau kaip tik čia reikėtų šiek tiek stabtelėti. Kažkur teko skaityti mintį, kad tikras profesionalas kuria pagal visas taisykles, tačiau kažkur ima ir sąmoningai padaro klaidą. Šita klaida ir suteikia jam to tikrumo, kurio negalima supainioti su kitų autorių kūryba. L. Bučelytės lituanistinės studijos leidžia ją laikyti profesionale ir reikalauti kaip iš profesionalės. Skaitant jos rinkinį neapleido mintis: reikia klaidos, sąmoningos klaidos, nusižengimo teorijai, išmoktoms taisyklėms - kažko tokio, ko nesumaišytum su kažkur kažkada skaitytais eilėraščiais, girdėtomis melodijomis. Kitaip sakant, reikia tikros gyvos Lionginos! Negalima sakyti, kad rinkinyje jos visiškai nėra: autorę galima pažinti kad ir iš tokių eilėraščių kaip, pavyzdžiui, "Vaiko piešiniai", "Po koncerto". Vis dėlto rinkinyje dar nemažai visokių "linelių", "pūko skėčių", "lakštingalų trelių". Tai nėra blogai - visi poetai vieni iš kitų kažką skolinasi, kopijuoja ar net plagijuoja, tačiau poetų cecho hierarchijoje visada aukščiau atsistos tas, kuris skolinasi mažiau, o pats sukuria daugiau.
* * *
Angelė JUŠKEVIČIŪTĖ-NARIJAUSKIENĖ
KELYJE
Pakelėj pienės žiedus jau kelia.
Šitoks aukštas ir giedras dangus.
Kaip norėčiau nubėgti takeliais
Į vaikystės gimtuosius namus.
Nežinau, kas čia kaltas?
Gal saulė, gal žolės ūžesys neramus.
Tik jaučiu, kad kažkas mane šaukia
Į saulėtus vaikystės namus.
Tu ateisi, ateisi, ateisi
Ir beržai tau džiaugsmingai mosuos.
Ir prisegsi linksma kaip kadaise
Pienės žiedą prie savo kasos.
Ach, norėčiau!.. O šiandien pro šalį
Lyg pavasario vėjas lekiu,
Moju pienių žiedams ir berželiams,
Greitai dingstantiems man iš akių.
* * *
* * *
Liongina BUČELYTĖ
SENELIŲ POPIETĖS
I
Mokosi laukai žydėti
Iš vaivorykštės varsų,
Skleidžia pienė pūko skėtį,
O aplinkui taip šviesu.
Ausiu, ausiu margą raštą
Iš vaivorykštės varsų,
Kad maža anūkė neštų
Jį sapne lig debesų.
II
Žmonės sako: medį reikia jauną lenkti,
Kol lakštučių trelės aidi paupy,
Bet kodėl tylėjai, ilgaamži, slenksti,
Kad jaunystė būna šitokia trapi?
Pumpurų kaip ledo - bus ir lapai tankūs,
Rodos, pakuždėjo man tada kažkas,
O nakčia atlėkęs vėjas šimtarankis
Laužė ir nulaužė žydinčias šakas.
