PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

ŠEIMOS ŽIDINIO ŠVIESA


Kęstutis, Diana ir jų penkiametė dukrelė RedaŠiandien, kai daugelis žmonių tik keikia Lietuvą ir likimą, skundžiasi ir dejuoja arba geria, kad beviltiškai nusigertų, kyla nenumaldomas noras ieškoti nepalūžusių, nepasidavusių pagundai numoti ranka į viską ir plaukti pasroviui. Pasirodo, yra tokių net mūsų pavargusioje nedarbo ir nepriteklių kamuojamoje neregių ir silpnaregių bendruomenėje. Dažniausiai jie kuklūs, santūrūs ir labai labai užsispyrę, ne itin kalbūs, bet stebinantys atkaklumu ir noru irtis pirmyn.

Kai praėjusių metų lapkritį Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų salėje šventėme parolimpiečių sutiktuves, žvilgsnis vis krypo į bėgiką, bronzos medalio laimėtoją Kęstutį Bartkėną. Sėdėjo šis labai gero, atviro veido trisdešimt dvejų metų vaikinas šalia savo trenerio Alfonso Buliuolio ir santūriai šypsojosi. O aš galvojau, kaip jam, dirbančiam sunkų kroviko darbą, užtenka jėgų kasdieninėms treniruotėms. Kaimynai ir draugai jau nesistebi šešias dienas per savaitę matydami bėgiojantį Kęstutį. Pats Kęstas sako, kad per tas dienas jis įveikia šimtą kilometrų, o, kai rengiasi itin atsakingoms varžyboms, ir daugiau.

Iš kur tas užsispyrimas ir ištvermė? Gal iš mamos Julijos - žemaitės nuo Kuršėnų, o gal iš tėvo, smagaus, šnekaus varėniškio dzūko?

Algio ir Julijos Bartkėnų šeimą pažįstu jau gerus tris dešimtmečius. Algis - kultūros žmogus. Nustembi nepamatęs šio žmogaus kuriame nors koncerte ar šventėje. Ir beveik visada su savo draugu Pranu Žąsinu, kurį pagloboja kaip visišką neregį. Tiesa, ir Algio regėjimas toks, kad drąsiai jaustis gali tik savo kieme, kur visi keliai takeliai tūkstančius kartų išminti. Kaip ir dera dzūkui, Algis Bartkėnas - didelis dainos gerbėjas. Labai mėgsta klausytis chorų atliekamų dainų. Matyt, neatsitiktinai kultūros namų mišriame chore dainavo apie dvi dešimtis metų. Pradėjo dar vadovaujant Antanui Adomaičiui, bet ypač šiltai prisimena repeticijas ir koncertus, kai prie mišraus choro vairo stovėjo Juozas Kairys. Įsimintinu įvykiu laiko vieną koncertą Vilniuje. Ir proga buvo ypatinga - vadovas J. Kairys gynė diplominį darbą. Darbas buvo įvertintas penketu, o kolektyvui vadovas net vaišes suruošė už puikų pasirodymą.

Algiui Bartkėnui likimas lėmė nelengvą išbandymą. Kaip ir daugelis lietuvių šeimų, Bartkėnai, o tiksliau, mama su vaikais, buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą, Mansko rajoną, Manguto gyvenvietę. Tremtyje išbuvo dešimt metų. Tėvas 1947 metais buvo išvežtas į Vorkutą ir savuosius surado tik 1957 metais. Metus praleidę kartu, grįžo į Lietuvą. Prisiminęs tremtį, Algis likimo nekeikia. Sako, žmonės ten buvo geri, nuoširdūs, o ir mama nepėsčia buvusi - mokėjusi įtikti, prisitaikyti. Net pats komendantas švenčių proga šiai darbščiai šeimai slapčia įteikdavo paketą su maisto produktais.

Aštuoniolikmetis Algis, grįžęs į Lietuvą, įsidarbino Kauno aklųjų gamybiniame mokymo kombinate. Prasidėjo naujo gyvenimo era. Ieškodamas artimo žmogaus visam gyvenimui, pasirinko tylią, ramią merginą - kanklininkę Juliją. Pats tuo metu jau lankė mišrų chorą. Gimus sūnui Kęstučiui, abu tėvai kuriam laikui atitrūko nuo meno saviveiklos. Tie gražūs, šilti santykiai šeimoje visus ir palaiko.

Tiesa, būta skaudžių dalykų, kurių nei tėvai, nei sūnus ir šiandien pamiršti negali. Tačiau tie įvykiai klostėsi už šeimos ribų. Silpnaregis Kęstutis mokėsi A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Berniukas nebuvo iš tų, kuriems mokslus krimsti - tarsi saldainį suvalgyti. Ypač sunkiai sekėsi gimtoji lietuvių kalba. Ar ne per lengva ranka buvo numota į augantį vaiką, gal pabijota papildomų rūpesčių, darbo? Kęstutis buvo pervestas į "c" klasę. Algis Bartkėnas, prabėgus tiek metų, tik atsidūsta ir ištaria: "Juk jie galėjo sugadinti vaikui visą gyvenimą". Tarsi paženklintas anuo metu jautėsi ir pats Kęstas. Šiandien jis prisimena: "Per pamokas nebuvo kas veikti, rymodavau, miegodavau. Iš to neveikimo turbūt kilo mintis statyti namelius iš degtukų. Vėliau jie išaugo į pilis". Nėra sentimentų mokyklai, nėra šviesių prisiminimų.

Tikrasis gyvenimas ir viltis atsirado pradėjus dirbti Kauno aklųjų įmonėje. Jonas Burakovas, visada ieškojęs talentingų sportininkų, tvirtai griebė jautį už ragų: "Ateini pas mane treniruotis". Ir vaikinas atėjo. Treneris Jonas Kęstutį nusižiūrėjo dar mokykloje. Algis Bartkėnas mena vieną saulėtą vasarą Nidoje, kur Jonas Burakovas buvo jų šeimos gidas po kopas. Ilgai klaidžiojo, grožėjosi gamta, iš nuovargio vos ant kojų pastovėjo. Treneris tada primygtinai prašė: "Atiduok man Kęstą - sportininką padarysiu".

Pradėjus sportuoti, atsirado tikslas, noras siekti kuo geresnių rezultatų. Ieškant naujų idėjų, kelias nuvedė pas kitą trenerį - taip pat bėgiką Alfonsą Buliuolį. Kaip paprastai būna, naujasis treneris ir jo auklėtinis greitai surado bendrą kalbą, prasidėjo intensyvios treniruotės. Net charakteriai abiejų panašūs: pažiūrėjus lėti, ramūs, bet atkaklūs. Kęstutis neįsivaizduoja perpykusio, šaukiančio savo trenerio. Jų bendru darbu sportininkas labai patenkintas. Sportu gyvena visa šeima. Žmona Diana - plaukikė, Europos lengvosios atletikos čempionate taip pat laimėjusi bronzos medalį. Yra apie ką pasišnekėti, kartais ir rimtai padiskutuoti. Ypač smagu, kai tie pokalbiai visada prasideda maloniu kreipiniu:"Mamyte, tėtuk". Gal kas iš tokio kreipinio nepiktai pasišaipo, bet Kęstas su Diana arba į tai nekreipia dėmesio, arba priima kaip komplimentą.

Kęstutis jau surinkęs Europos čempionatų visų spalvų medalius, bronzos - Pasaulio čempionate. Iš Atlantos parolimpiados grįžo su sidabro ir bronzos medaliais, o Sidnėjus Kęstučiui Bartkėnui padovanojo dar vieną bronzos medalį. Už sporto pasiekimus iš Vyriausybės gautos premijos palengvino šeimos buitį: šiandien Kęstutis, Diana ir jų penkiametė dukrelė Reda gyvena savo lėšomis įsigytame jaukiame bute ir nesiskundžia likimu. Gal net atvirkščiai - dėkingi likimui už šilumą ir supratimą tėvų namuose, už sutiktus žmones - niekada nepavargstantį trenerį Joną Burakovą, kaip brolį Kęstutį globojantį Alfonsą Buliuolį.

Palinkėkime, kad ir trečiajame tūkstantmetyje visų neapleistų viltis, šildytų šeimos židinio šviesa.


* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklalapis]