MUMS RAŠO
Valentinas ČYŽAS
Pirmas apie pirmąjį
Kaip niekad anksčiau nekantriai laukiau pirmojo naujojo amžiaus mūsiškio žurnalo pasirodymo, galvodamas apie tai, ką naujo aktualaus bedarbiui neregiui pasiūlys darbštus, kūrybingas redakcijos kolektyvas ir, turiu pasakyti, nenusivyliau radęs Henriko Stuko rašinį "Nelengva našta". Viliuosi, kad ir ateityje rubrikai "Kaip pelnomės duoną" medžiagos nepritrūks, - ypač tokios, kur ta duona pelnoma prakaito srovėmis, beveik neužgyjančiais blauzdikauliais, nuospaudų gumburais ir, svarbiausia, be dejonės, neieškant kaltų, nes tokia jau toji rinka.
Žinoma, ne žurnalisto duona bedarbiui neregiui atrasti jam tinkamiausią, pelningiausią profesiją, bet stovėti jo pusėje, sakyčiau, - šventa pareiga, ypač principingai ginant jį nuo darbdavio savivalės.
Taigi Henriko Stuko rašinys "Nelengva našta", ta geroji naujiena, rasta pirmame naujojo šimtmečio mūsiškiame žurnale.
Norisi pakalbėti ir apie ydingą, mano nuomone, jau metų metus besitęsiančią praktiką - žurnalo puslapiuose periodiškai, dukart per metus, skelbti sporto varžybų ir mokomųjų treniruočių stovyklų kalendorius. Patikėkite, aš tikrai ne prieš taip gražiai mūsuose suklestėjusį sportą, bet juk visa ši informacija būtina keliolikai trenerių. Šie savo ruožtu informuotų atitinkamą sporto šaką kultivuojantį entuziastą ir tuo visas reikalas būtų išspręstas, - antraip ateis laikas, kai savo vietos žurnalo puslapiuose pareikalaus meno saviveiklos kolektyvai, tautodailininkai, sodų bendrijų nariai bei dar balažin kas - visi jie bus teisūs, pareikalavę žurnale vietos savo reikmėms. Žurnalas tokiu atveju taptų nebe žurnalas, o žinynas, o sudaryti jam pakaktų raidžių rinkėjo, tada ir jums, mieli žurnalistai, savuoju kailiu tektų patirti visus laisvosios rinkos palydovės - bedarbystės malonumus bei privalumus. Kol šitaip dar neatsitiko - siūlau įvairių sporto varžyboms skirtų kalendorių vietą žurnale užleisti bedarbystės temai ar kuriam kitam kur kas aktualesniam klausimui - pavyzdžiui, iš anksto pasirūpinti būsimų baldų apmušėjų ateitimi. Po keleto metų, įteikus jiems profesijos baigimo diplomus, nereikėtų paleisti jų į visas keturias puses, o įdarbinti apskričių centruose instruktoriais, kurie ruoštų specialistus aplinkiniams rajonams, nes toji specialybė, mana galva, perspektyviausia neregiui, maitinsianti jį artimiausią pusamžį, o gal dar ilgiau priklausomai nuo ekonominės mūsų šalies padėties ir nereiks tuomet dabar sodžiuose beplušantiems, vos bematantiems duonos valgytojams rizikuoti regėjimo likučiu, tvarkant malkoms tetinkančias šiltadaržių ar žaginių kartis, kai iš dažnos pačiose netikėčiausiose vietose styro dešimties, o gal ir penkiolikos centimetrų vinis, keliskart per dieną, praslystanti tai vienu, tai kitu skruostikauliu.
Patikėkite, po tokios akimirkos sukrūpsi širdis, virpteli rankos, nepajunti, kada prisėdai vyriškam pypkarūkiui.
Tai tokia mano nuomonė apie pirmąjį šių metų numerį, tai tokie mano pasiūlymai jo ateičiai.
