LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE
Nijolė BARONĖNIENĖ
VISADA YRA KUR KREIPTIS
Sveikosios visuomenės dalies požiūris į neįgaliuosius toli gražu nevienareikšmis: vieni gailisi, kiti tiesiog "nepastebi" ar net ignoruoja ne tokį kaip pats. Geriausiai artimo bėdą suvokia šeimos nariai, giminės. Tik ne visada žino, kuo ir kaip galėtų padėti turinčiam vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Todėl sveikintina, jog yra tuo besirūpinančių organizacijų, ypač jei jos dirba stropiai.
Nežinau, kaip kitur, bet LASS Švenčionių rajono organizacija būtent ta vieta, kur turintys regėjimo negalę visuomet bus suprasti, gaus reikiamą pagalbą.
Stasė Mažuolienė, rajono organizacija tarybos pirmininkė, - tai žmogus, pasirengęs ne tik išklausyti, bet ir rasti išeitį iš bet kokios padėties. Jos nesavanaudiška pagalba ir rūpestis padėjo ne vienam, beprarandančiam regėjimą ar jau netekusiam akių šviesos.
Lapkričio pabaigoje S. Mažuolienė sukvietė draugijos narius į ataskaitinę konferenciją, kurioje dalyvavo LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos pirmininkas Sigitas Bilevičius, šios tarybos instruktorė Likumida Orlova, Švenčionių rajono soc. apsaugos skyriaus inspektorius Antanas Lašinskas.
Pradžia visai netradicinė. Ponia Stasė iškilmingai pristatė ir pasveikino Arvydą Juchną, parvežusį iš Sidnėjaus parolimpinių žaidynių sidabro medalį.
Vaikinas, sutrikus regėjimui, nenuleido rankų: mėgęs sportą, jo nemetė. Žaisti golbolą pradėjo mažne prieš trejus metus, jau besimokydamas Vilniaus A. Jonyno vidurinėje mokykloje. Arvydo treneris Vygandas Mockūnas džiaugėsi "gražiu ąžuoliuku, išaugusiu Švenčionių žemėje". S. Mažuolienė sportininkui įteikė gėlių ir šveicarišką laikrodį. Rožės pražydo ir A. Juchnos tėvelių bei trenerio rankose. O susirinkusieji smalsiai čiupinėjo olimpinį sidabrą.
Pirmininkė puikiai pažįsta savo žmones, žino jų rūpesčius, bėdas. Tad kalbėdama apie metų nuveiktą darbą, čia pat kėlė esamas problemas. Į ne vieną klausimą turėjo atsakyti svečiai.
Tik ne viskas ir ne visada nuo "aukščiau esančių" priklauso. Būna ir taip, jog reikalas nejuda iš vietos dėl paprasčiausio pačių abejingumo. Keisčiausia, kad juo užsikrėtę netgi laukiančio pagalbos artimieji. Šit kai kurie tėvai, nevykdydami specialistų nurodymų, motyvuoja, jog, pagerėjus vaiko regėjimui, negausią pašalpų. Arba du vaikai - Vytukas ir Zita Juršėnai - mokomi namuose, nes tėvai tiesiog nesiteikė pasinaudoti socialinės apsaugos skyriaus parūpintu transportu vežti į mokyklą.
Kompensacijos, pašalpos, medikų nelankstumas (ar nenoras) - tai tik dalelė tarybos rūpesčių. Tačiau ponia Stasė primygtinai ragina kreiptis bet kuriuo atveju: ar dėl kelialapio, ar knygų, magnetofonų, radijo, žemės ūkio technikos... Ne vienam ir pagelbėta. Deja, stebina keistoki pačių žmonių, prašančių remontuoti griūvantį stogą ar priekaištaujančių dėl prastos labdaros, norai. Todėl S. Mažuolienė nedviprasmiškai klausė: "Žmonės, o ką duodame patys?"
Žinant, kad LASS - savanoriška, nevyriausybinė ir nesiekianti pelno organizacija, tik sveikinti reikia tokius jos vadovus, kurių darbo principas: "Gali negali - padėk!"
S. Mažuolienė, stengdamasi kuo daugiau informuoti galinčius suteikti paramą, dar spalio mėnesį organizavo rajone seminarus. Tokio pobūdžio renginiai, skirti medikams, pedagogams, socialiniams darbuotojams, respublikoje vyko pirmąkart. Tikimasi, kad jie tapsią tradiciniai.
Seminarų, vykusių Pabradėje, Švenčionėliuose ir Švenčionyse, darbe dalyvavo Irena Matulienė - LASS CT patarėja ugdymui ir reabilitacijai, Stasė Bričkutė - LASUC direktorės pavaduotoja socialiniam ugdymui, Danutė Balčiūnienė - Palangos poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centro reabilitologė, Likumida Orlova - LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos instruktorė.
Per dvi darbo dienas lektorės išsamiai išdėstė darbo su regėjimo neįgaliaisiais specifiką, pateikė krūvą naudingų patarimų, pasiūlymų, praktiškai demonstravo kai kurias priemones. Šios medžiagos, naudingos ir reikalingos ne tik specialistams, bet ir kiekvienam piliečiui, santrauka buvo spausdinta rajono laikraštyje "Žeimenos krantai" - tai sukėlė ne vieno skaitytojo susidomėjimą.
Ponia Stasė nepamiršta, jog ne vien duona sotus žmogus. Baltosios lazdelės dienai skirtų renginių savaitę užbaigė pirmininkės pakviestas LASS Vilniaus kultūros namų choras "Skroblas", giedojęs Kaltanėnų ir Adutiškio parapijų bažnyčiose. Po šv. Mišių choristai ir jų vadovai bendravo su abiejų bažnyčių klebonais ir parapijiečiais. LASS Vilniaus kultūros namų direktorius Valdas Vilkauskas džiaugėsi šiltu priėmimu, o vietos gyventojai dėkojo, galėję pasiklausyti puikaus giedojimo.
Be abejo, apie žmogų, kuris sąžiningai dirba ir kuria, konkrečia veikla duoda apčiuopiamų rezultatų, galima kalbėti daug. Žinoma, ponia Stasė turi nemažą būrį talkininkų. Tik, deja, akmenų ir kliūčių ne tik kad netrūksta, bet vis daugėja. Tendencija, jog biurokratinis požiūris į žmogų, juolab neįgalų, nyks, kol kas "mirties taške".
Tačiau Stasė Mažuolienė - ištikima savo nuostatoms bei principams. Rajono vadovai, atsakingi darbuotojai, gyventojai ne tik žino, kad tokia draugija gyvuoja, bet nuolat akinami ir kviečiami į talką, jei tik žmogui reikia padėti.
