MUMS RAŠO
Stasė PURIUŠKYTĖ
PROTĖVIŲ TAKAIS
Manau, kad kiekvienam žmogui labai knieti prisiliesti prie savo giminės ar savo tautos istorijos, rasti pačias seniausias savo šaknis. Tokį prisilietimą teko patirti ir man. Norėčiau apie tai papasakoti "Mūsų žodžio" skaitytojams, nors, nepatyrus regimųjų įspūdžių, neturint jokių užrašų, tai padaryti gana sunku - užsimiršta vietovių pavadinimai, žmonių pavardės, datos. Na, bet kiek pasiseks, tiek pasiseks...
LASS Vilniaus kultūros namų administracija apdovanojo saviveiklininkus ekskursija į Lenkiją. Gruodžio 2 dienos ankstyvą rytą mes, šokėjai, folkloristai ir kanklininkės, susėdome į patogų autobusą ir pajudėjome sienos link. Iš viso susirinko 50 žmonių. Be jokių trukdymų pirmiausia nuvažiavome į Seinus pasiimti ekskursijos vadovo. Jis pasirodė esąs radijo žurnalistas Eugenijus Petruškevičius. Mes jį praminėme vaikščiojančia enciklopedija. Kiek ir apie ką jis galėtų papasakoti, galima tik spėlioti. Pasakojo jis visą kiaurą dieną ir buvo įdomu.
Pirmiausia nuvažiavome į netoli Ugri miesto buvusį Hitlerio miestelį. Jį fiureris pasistatydino 1939 m. per devynis mėnesius. Tai buvęs nepaprastas įtvirtinimas. Kiekvienas Hitlerio vadovybės tarnautojas turėjo po savo bunkerį, pastatytą iš akmenų ir geležies. Sienos ir lubos - nuo 3 iki 6 metrų storio. Ten buvęs savas vandentiekis, vandens valymo įrenginiai, net sava elektrinė. Iš ten Hitleris vadovavo karui iki 1944 m. Prasidėjus nesėkmėms fronte, kelis kartus buvo kėsintasi į nenugalimojo vado gyvybę, tačiau nesėkmingai. 1944 metais vokiečiai traukdamiesi šiuos bunkerius susprogdino įdomiu įtaisu: paspaudus vieną vienintelį mygtuką viskas turėjo išlėkti į orą. Beveik taip ir atsitiko, liko tik griuvėsiai. Spėliojama, kad ten galėję dar būti požemiai, tačiau dabar visur telkšo vanduo. Manoma, kad hitlerininkai tuos požemius užtvindė.
Po šios varginančios, bet įdomios ekskursijos nuvykome į Lipkų miestą aplankyti gražios katedros - tikėjomės pasiklausyti varpų skambėjimo ir išgarsėjusių vargonų, tačiau pavėlavome. Apie Lipkų atsiradimą pasakojama graži legenda. Kažkada vienas žmogus buvo nuteistas pakarti už žmogžudystę. Paskutinę naktį jam pasirodžiusi Dievo motina ir pasakiusi: "Štai šalia yra liepos rąstelis. Imk jį ir išdrožk mano statulėlę. Tada tu būsi paleistas." Pasmerktasis įvykdęs prašymą. Sargai, rytą pamatę statulėlę ir sužinoję jos atsiradimo istoriją, tą kalinį paleidę. Po kelių dienų atsiradęs tikrasis žudikas ir buvęs nuteistas. O buvęs kalinys tą statulėlę pakabinęs miške ant medžio. Žmonės pradėję prie jos melstis ir sulaukdavę stebuklų. Tada toje vietoje buvusi pastatyta koplyčia, o vėliau ir bažnyčia. Aplink ėmęs augti miestas nuo liepinės statulėlės gavęs Lipkų vardą. Dabar Lipkų katedra - didelė ir graži barokinio stiliaus bažnyčia. Netoli altoriaus stovi liepos medžio rąstas su Marijos statulėle viršuje. Prie jos žmonės meldžiasi, aukoja aukas.
Dar buvome prie misionieriaus Brunono, nužudyto 1009 m., paminklo. Tai antras krikštytojas, žuvęs nuo pagonių rankos. Tais metais kronikose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Pavakary, jau gerokai pavargę, atvykome į Mykolaikų miestą išsimaudyti garsiuosiuose Tropikanos baseinuose. Apie juos irgi būtų galima daug pasakoti, tačiau geriau jau patiems ten apsilankyti.
Nakvojome Punske. Rytą kai kas išklausė šv. Mišių, kiti pasižvalgė po miestą; tada vėl į autobusą, į du Punsko muziejus. Etnografiniame iš pradžių nebuvo įdomu: pridėliota kažkokių gelžgalių, akmenų, medžio gabalų. Šis įspūdis dingo, kai pasirodė muziejaus direktorius, 83 metų senukas Juozas Vaina. Jo pasakojimuose kiekvienas daiktelis tapo mūsų protėvių darbo įrankiu, nukėlė mus į Prūsijos žemę, į lietuvių genčių pradžią. Apžiūrėjome lygintuvą, šildomą įkaitintu akmeniu, žagrę, medinius indus, iš rąsto išskaptuotą lopšelį, kokio Lietuvoje neteko matyti, ir dar daug ką. Kitame kambaryje buvo iškabinta daugybė įvairiausių nuotraukų. Belieka tik stebėtis, kiek tas mielas senukas turi energijos ir kiek jos atiduoda tėvynei Lietuvai. Rinkdamas, pirkdamas daiktelį po daiktelio, jis nutiesė platų taką nuo mūsų senųjų protėvių iki šių dienų.
Istorijos muziejuje rodomas dvasinis šio krašto vystymasis. Matėme šio šimtmečio pradžioje leistų žurnalų, knygų, žymių žmonių nuotraukų, poetų ir rašytojų rankraščių. Ten radome ir Antano Baranausko, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Kėkšto rankraščių. Lenkijos lietuviai viską surinkę labai kruopščiai ir su didele meile.
Dar aplankėme Seinų bažnyčią ir apžiūrėjome prie jos pastatytą paminklą Antanui Baranauskui. Paminklas labai gražus, bet ruošimasis jį statyti tikrai negražus. Nors A. Baranauskas Seinuose mokėsi, penkerius metus vyskupavo, tikinčio krašto valdžia niekaip negalėjo rasti vietos jo paminklui. Prireikė šešerių metų atkaklios kovos, kol paminklas galop buvo pastatytas dabartinėje vietoje. Lenkai, pasirodo, labai trukdo bet kokiai lietuvių veiklai. Leidžiama nepaprastai mažai vadovėlių, trukdoma spaudai, stengiamasi riboti netgi lietuviškas pamaldas.
Lietuvių namuose mus vaišino skania sriuba ir kava, direktorė ragino jaustis laisvai, nes tai esą mūsų namai. Iš dalies taip ir yra, nes rūmai buvo pastatyti pernai už Lietuvos lėšas. Pastatas didelis, gražus ir patogus. Seiniečiai nepaprastai džiaugiasi ir didžiuojasi tautiečių dovana. Tikriausiai dėl šilto sutikimo mums labai pavyko koncertas. Dainos skambėjo nuoširdžiai, šokis buvo lengvas ir grakštus. Sulaukėme daug aplodismentų. Tautiečiai apgailestavo, kad su mumis negalėjo susitikti rajono gyventojai, kadangi po koncerto jie būtų negalėję grįžti namo.
Šiltai atsisveikinę išvykome namo. Kaip bebūtų įdomu ir gera svetur, vis tiek namie geriausia.
