SPORTAS

Lidija LUKŠYTĖ

SPORTININKŲ POILSIS, KOVOS IR PERGALĖS SIDNĖJUJE


Į atidarymą - su lietpalčiais

Nors iš Sidnėjaus grįžę olimpiečiai teigė, kad Australijoje (tada ten buvo pavasaris) labai karšta, tai nepasitvirtino. Dieną galėjome išsiversti be ilgarankovių drabužių, tačiau vakarais pakildavo vėjas ir būdavo vėsoka. Žaidynių atidarymo dieną pliaupė lietus, tad naujutėlaičius tamsiai mėlynus kostiumus buvome priversti slėpti po polietileniniais lietpalčiais.

Lietus liovėsi prieš prasidedant ceremonijai, todėl galėjome pasigėrėti įvairių tautų išmone - vieni dėvėjo tautinius drabužius, mušė būgnus, olandai ėjo nešini tulpių žiedais, kiti išsiskyrė galvos apdangalais. Buvo malonu, kad visą kelią ėjome koridoriumi žmonių, kurie norėjo nors ranka paliesti olimpiečius ar šūksniu juos pasveikinti.

Prieš išvykstant į žaidynes į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą parolimpiečius sukvietęs šalies prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos vėliavą nešti patikėjo kauniečiui Rolandui Urbonui. Per atidarymą ir per uždarymą Rolandas buvo apjuostas vėliavnešio diržu, kurį kaip atminimą parsivežė į Lietuvą.

Kiekvienos šalies delegaciją į pilnutėlį Sidnėjaus olimpinį stadioną lydėjo nešina lentele su šalies pavadinimu mergaitė ir mergaitė su berniuku, ridenę didžiulius perregimus kamuolius, kurių viduje buvo daugybė mažų kiekvienos šalies vėliavos spalvų kamuoliukų. Per uždarymo ceremoniją šiais šalių vėliavų spalvų kamuoliais galėjo pasimėtyti ir net ant jų pasisupti subėgę į olimpinio stadiono vidurį visi žaidynių dalyviai. Iškilmingų ceremonijų metu sportininkams koncertavo žymi Australijos dainininkė Keily Minau, aborigenų grupė, o olimpinę ugnį pasikeisdami įnešė penki geriausi olimpiados sostinės sportininkai. Po stadioną skraidė didžiulės pripučiamos žuvys, gyvatės, paukščiai ir sportininkus saugojantys angelai, o per uždarymą paleista gausybė baltų balionų, kurie buvo metami kitoms delegacijoms ar čia pat sprogdinami. Bene didžiausią įspūdį paliko atidarymo bei uždarymo fejerverkai ir žaidynių uždarymo šėlsmas, pasibaigęs iki ryto trukusia diskoteka su Helovyno kaukių karnavalu.

Prieš startą - darbas

Nors atsidūrėme kitame pasaulio krašte, dėl aklimatizacijos problemų nekilo. Tik vienas kitas kankinosi dėl užklupusios slogos ar atsinaujinusių traumų. Sirgti nebuvo kada, nes jau nuo pirmų dienų reikėjo pradėti treniruotis ir pratintis prie Australijos sąlygų, kurios, reikia pripažinti, buvo išties puikios - maitintis buvo galima ištisą parą veikiančioje didžiulėje valgykloje, į treniruotes nuveždavo ir parveždavo nevėluojantys autobusai, kas vakarą vykdavo diskotekos, dienomis buvo rodomi filmai.

Sportininkus labiausiai sužavėjo treniruoklių salės, kuriose gali vieni treniruotis ir visiškai nematantys. Tereikia pasirinkti bėgimo takelį, nusistatyti nuotolį, bėgimo greitį ir laikantis rankomis už turėklų bėgti niekieno nepadedamam. Treniruoklį galima reguliuoti, kad galėtum bėgti į kalną ar nuokalnėn, greičiau ar lėčiau. Laisvalaikį sportininkai leisdavo žaisdami šoudauną (aklųjų tenisą). Norintys galėjo užsukti į interneto kavinę, naudotis kompiuteriais su garso sintezatoriais, rašyti laiškus namiškiams. Kaimelio pašte už keliasdešimt dolerių buvo galima įsigyti olimpinių pašto ženklų su paties sportininko nuotrauka, o kirpykloje netradicinėmis spalvomis ir raštais nusidažyti plaukus.

Lietuvių namuose

Lietuvos delegaciją nuolat globojo Australijoje gyvenantys lietuviai - Irena, Daina, Juta, vairuotojais dirbo Joana, Rasa, Antanas. Nė vienų varžybų nepraleido Lietuvos garbės konsulas Australijoje Viktoras Šliteris, daug padėjęs sportininkams ir surengęs susitikimą Australijos lietuvių namuose.

Buvome šiltai sutikti tautiečių - daugelis vietos gyventojų, iš Lietuvos išvykę prieš 50 metų ar gimę jau Australijoje, norėjo išsamiau pasišnekėti su sportininkais ir, žinoma, papasakoti savo gyvenimo istoriją. Mums buvo paruoštas lietuviškų patiekalų stalas - gabaliukais pjaustytos šaltienos, keptos vištos, netikro zuikio, silkės, burokėlių mišrainės ir kt. patiekalų. Lietuviai noriai pirko sportininkams bei treneriams gėrimų, rinko autografus ir prašė dar neišvažiuoti. Muzikaliausias delegacijos narys Linas Balsys buvo pažadėjęs pagroti, tačiau neradęs tinkamo instrumento klausėsi angliškų dainų. Lino pastangos buvo deramai įvertintos - kažkuris iš vietos lietuvių jam padovanojo šortus su užrašu "Australia", tad Liną vėliau praminėme "margiausiu" delegacijos nariu.

Lietuvių namų sporto klubo pirmininkė kiekvienam sportininkui įteikė marškinėlius su rūtos šakelėmis ir anglišku užrašu "Lietuvių namai".

Pirmas medalis iškovotas tik penktąją dieną

Kad ir kaip būtų keista, pirmojo parolimpinio medalio laukėme net penkias dienas. Nors burtai buvo palankūs, pirmasis iš lietuvių startavęs dziudistas Andrejus Stepanovas nesugebėjo įveikti dviejų varžovų ir nepateko tarp prizininkų. Antrąją žaidynių dieną varžėsi net 4 mūsiškiai - dziudistas Jonas Stoškus, disko metikė Dangutė Skėrienė ir bėgikai Sigita Markevičienė bei Saulius Leonavičius. Deja, visi pasirodė nesėkmingai, o bėgikai net nepateko į finalą. Nesėkmingai startavo ir rutulį stūmęs Rolandas Urbonas, ir penkiakovininkas bei ieties metikas Vytautas Girnius.

Kęstutis Bartkėnas, pirmasis iškovojęs Lietuvai medalįSėkmė lydėjo Kęstutį Bartkėną, spalio 23 dieną Lietuvai iškovojusį bronzos medalį. Šis Kęstučio laimėjimas tarsi įžiebė vilties kibirkštėlę šiek tiek startais ir kaip niekad pajėgiais varžovais nusivylusiems parolimpiečiams. Susirinkę į Lietuvos namelio posėdžių kambarį, atkimšome pirmąjį šampano butelį ir, klausydamiesi M. Mikutavičiaus olimpinio himno "Trys milijonai", tyliai palinkėjome vieni kitiems sėkmės.

Sidabro medalio, iškovoto diską metusio Rolando Urbono, teko laukti dar penkias dienas. Beje, kokias dešimt minučių Rolandas buvo ir parolimpinis rekordininkas, tačiau australas pagerino jo rezultatą. Lengvaatlečių startai buvo besibaigiantys, tad paskutinė viltis iškovoti medalį liko golbolistams, kurie iki pat finalinio susitikimo nebuvo patyrę nė vieno pralaimėjimo.

Golbolistai, iškovoję sidabro medalius. Iš kairės: Marius Zibolis, Egidijus Biknevičius, Arvydas Juchna, Algirdas Montvydas, Genrik PavliukianecŠampanu laistydami Rolando sidabrą, visi tikėjomės, jog jau rytoj, paskutinę parolimpinių žaidynių dieną, Lietuvos vėliava kils aukščiausiai, o mes džiaugsimės aukso medaliu. Gal per daug tikėjome pergale, o gal buvome per daug pavargę ir iškankinti kasdien trunkančių nelengvų kovų, gal neatlaikėme įtampos ar tiesiog pritrūkome jėgų, tačiau ant kaklo Tarptautinės aklųjų sporto federacijos prezidentas Enrikė Sančas lietuviams kabino ne taip lauktus aukso, bet sidabro medalius.

Nors daugiau medalių iškovoti nepavyko, Lietuvos aklieji ir silpnaregiai pasiekė net penkis rekordus. Sigita Markevičienė ne tik pagerino 1500 m pasaulio aklųjų moterų rekordą (4:58,07), bet ir pasiekė 5000 m aklųjų moterų parolimpinį rekordą (20:06,00). Deja, ji liko be medalių, nes aklųjų ir silpnaregių bėgikių grupės buvo sujungtos. Asmeninį rekordą pagerino ir Rolandas Urbonas, diską nusviedęs 45,86 m ir iškovojęs sidabrą. Dangutė Skėrienė rutulį nustūmė 10,72 m ir, nors pagerino asmeninį rekordą, medalio neiškovojo. Toks pat likimas ištiko bėgiką Saulių Leonavičių (800 m asmeninis rekordas 2:03,19).

Šiek tiek nesmagu, kad medalių skaičius po šių žaidynių nebuvo svaiginantis, tačiau reikia didžiuotis, kad visus juos Lietuvai iškovojo vien Aklųjų sporto federacijos sportininkai.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]