Giedrė DEINAROVIČIENĖ

BŪKIME GERESNI...

Mes gyvename ne vien šia diena, dažnai pagalvojame ir apie ateitį: kas bus rytoj, poryt, užporyt...
     Vaikai - mūsų gyvenimo rytdiena. Įžvelgdama savo auklėtinių akyse, elgesyje pyktį, įžūlumą, liūdesį, agresiją, susimąsčiau: ką išgyvena vaikai savo šeimose šitame pasaulyje?
     "Koks turėtų būti žmogus, kad išgyventų šiais sunkiais laikais?" - paklausiau savo dvylikamečių auklėtinių.
     "Vagis, proto bokštas, geriau darbštus, mušeika, kad galėtų apsiginti," - atsakė Darius.
     Susimąsčiau, ar tos sąvokos "sąžiningumas", "darbštumas", "gerumas", "dosnumas", "širdies kilnumas", kurias vartojame mes, pedagogai, auklėdami mokinius, atitinka šių dienų realijas?
     Mokykloje skiepijami gėrio daigai ne vienoje šeimoje nuvysta. Vaikai patenka į aplinką, kur girtuokliaujama, vagiama, mušamasi ir t.t.
     "Apibūdinkite, - paprašiau vaikų, - kokia turėtų būti mama, tėtis?"
     Leonardui pradėjo drebėti rankos. Į šį klausimą berniukas nenorėjo atsakyti. Tėvo vaikas visai nepažįsta, o motina girtuokliauja, keičia gyvenamas vietas (nuosavas butas jau seniai prarastas), draugus.
     Vieną savaitgalį, kai vaikas nebuvo išleistas iš mokyklos, jo motina net nepasidomėjo, kur šis. Gal jis klaidžioja gatvėmis? Negalėdamas patekti pas motiną, kai ši jo neįsileidžia ar būna neblaivi, vaikas ieškosi prieglobsčio pas draugus.
     Berniukas dėl savo motinos labai išgyvena: "Motina turi būti gera, rūpestinga, tvarkyti kambarius, - rašo jis, - kad namuose būtų valgyti, pinigų", - papildo žodžiu. "Motina turi mylėti savo vaiką", - rašo kitas mokinys.
     Vaikams trūksta tėvų meilės, dėmesio. Jie dažnai paliekami auklėti mokyklai, pedagogams ir nesidomima, kaip tam vaikui sekasi. O auklėtojui ar mokytojui išsikvietus tokį "tėvelį", šis atvažiuoja "su kvapu", keikdamasis kelių aukštų keiksmažodžiais, kad išleido kelionei daug pinigų ir sugaišo "brangaus" laiko.
     Vaikai namuose išeina tikrą gyvenimo mokyklą, nuo kurios jie apsaugomi čia - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.
     "Kokius mokate dirbti darbus ir ką dirbate namuose?" - pasiteiravau savo dvylikamečių silpnaregių.
     "Melžti karves, šerti kiaules, kasti bulves, prižiūrėti daržus: laistyti, ravėti. Moku traktoriumi pjauti šieną, bandžiau kombainu pjauti javus. Moku kepti labai skanią duoną, sausainius, bandeles. Vasarą užsidirbau 25 litus, veždamas kitiems šieną", - rašo Darius.
     Edgaras į klausimą, ką moka dirbti namuose, atsako: "Gaminti valgį: iškepti bulvių plokštainį, išvirti sriubą, vežti šieną, viską sodinti. Moku tvarkyti butą: valyti langus, sienų plyteles, dulkes. O svarbiausia - moku apsipirkti parduotuvėje".
     Mokinys gyvena su invalide motina ir vyresniąja seserimi. Visus darbus vaikai atlieka patys. Per dvylika metų jie pakeitė dešimt gyvenamųjų vietų. Per pastaruosius trejus metus gyveno Naujoje Vilnioje, Grigaičiuose, Vėliučionyse, dabar - Ukmergėje.
     Dimitrijus gyvena šešiolikos kvadratinių metrų kambaryje, kur penkiese, neskaičiuojant naminių gyvūnų: šuniuko, katės ir papūgos.
     Į klausimą, ko labiausiai norėtų, berniukas atsako: "Gyventi dviejų kambarių bute".
     Tai tik keletas istorijų, kurias išgyvena vaikai. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.
     Pasijutau bejėgė sakydama auklėtiniams, koks gražus yra šis pasaulis - tik būkime šiek tiek geresni vieni kitiems.
     "Auklėtoja, prapulsit šitame gyvenime," - atsako šie.
     Ir vis dėlto - turime būti geresni...
    
 

[Turinys] | [Grįžti]