Aldona LIPEIKAITĖ
VILTIS
Kam gyventi? Kas supras?
Kam rašyti? Kas skaitys?
Kam dar guostis? Kas klausys?
Kam keliauti? Kas padės?
Kam šypsotis? Pasijuoks?
Kam raudoti? Gal paguos?
Kam rašyti? Atsakys?
Kam žadėti? Nepadės.
Kam svajoti? Gal gerai?
Kam klajoti? Gal pastums?
Kam nugriūti? Gal pakels?
Kam dejuoti? Gal meluos?
Kam turtai? Aš jų turiu?
Kam žiedai? Gal mane puoš?
Kam širdis? Gal ji plaks?
Kam gyventi? Gal užteks?
MALDA
Kristau Galingas,
lenkiu žilą galvą.
Prahos bažnyčioj
įdėjau dar kronų.
Bažnyčia švyti,
žavingos puokštės,
jos kvepia maloniai,
prie gražių altorių.
Viešpatie, dėkui,
už didžią malonę,
jaunimas žiopso,
atleisk jiems.
Didybės Tavos
jie nesuvokia.
Užeina žiūrovų,
tačiau vėlei skuba.
Dovanok, valdove...
Štai ašaras lieja,
šalia moteriškė.
Dieve, išklausyk,
tu gailestingas.
Liongina BUČELYTĖ
ATSISKYRĖLIO GODOS
I
Neišgirsti sekundžių žingsniai
Ir lengvas šuolis valandų.
Jautrumo spalvą prisiminsi,
O žodžio skonį? Ar saldu?..
Laukų žiedai prišaukia bitę,
Eglynai - krintančias snaiges.
Lyg brangakmenį nematytą
Skiri akimirkas džiugias.
Visiems, kurių likimai - uolos
Bangų klastingų verpete,
Nakties drugiu į šviesą puolus,
Krenti į tamsą nublokšta.
II
Lelijų taurėse - lašai -
Mįslė kartaus likimo -
Ką pasakyti užmiršai,
Kad gėlės verkti ima?
O gal tai krištolas kalnų
Saulėlydžio dažytas? -
Kad vėl ištartum - gyvenu -
Birželio šviesų rytą.
Kai skrenda vyturys aukštai
Į džiaugsmą nepatirtą.
Vaivorykštė sužibo štai,
Žinodama: jai skirta.
Varsų grožybėje visoj
Tik vieną mirksnį būti -
Tamsu šviesoj, šviesu tamsoj,
Sakydavo močiutė.
III
Išaudė lapai kilimą geltoną
Lyg vienišo neradę vieniši.
Jurginų puokštę - žydinčią svajonę
Į tolį ar į praeitį neši?
Mergaite, nebijok, sakyki tiesą,
Neišplepėsiu tavo paslapčių.
Kai gležną daigą rankomis paliesi,
Atmink, taip smuiko stygą aš liečiu.
Suvirpa ji, kai pilką rūko skarą
Ištiesia vakaras, dvejojęs neilgai.
Dainos žodžiu pakrančių meldai šnara,
Melodiją - vilnijantys rugiai.
...O prieš akis - rugsėjo giedras rytas,
Šalta rasa takeliai nuberti,
Šermukšni, uogų kekėm nusagstytas,
Paukščius ar žmones į svečius kvieti?
IV
Sustingo žemė šalty gruodžio,
Naktis žvaigždes pasėjo,
Šimtus nuliūdusių paguodžia
Žavi svajonių fėja.
Lyg šienpjoviai išplakę dalgį,
Skubėjom tako vingiais,
Į ledo veidrodį pažvelgę,
Atrodėm įspūdingai.
Ir nenorėjom būt kitokie
Vaikystės karalijoj -
Nusišypsokime suvokę,
Kad fėjos nepavijom.
Žiemužė taką snaigėm barsto,
Raštus ant lango piešia,
Sudužo veidrodis be garso -
Nebus senatvėj priešo.
