Janina PURIUŠKYTĖ

MINTYS PO SEMINARO

Na, ir turtingas šių metų rugsėjis - sėja tolimai pjūčiai! Tik spėjo prasidėti naujieji mokslo metai, jau ir parodos "Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno "Mąstytojo" atidarymas. Po jo - seminaras "Pažinti meną pojūčiais". Rugsėjo 15- ąją - Maldos diena ir Prano Daunio šimtmečio paminėjimas.
     Maldos dienoje galėjo dalyvauti visi, o štai į seminarą vietų skaičius buvo ribotas - tarptautinis renginys! Labai džiaugiuosi, kad ten patekau. Pirmiausia apie dalyvius: Vilniui atstovavo labai įvairi publika - nuo LASS pirmininko iki bedarbės pensininkės. Ir aklųjų tarp mūsų buvo daugiausia. Iš kitų miestų atvyko reginčiųjų arba silpnaregių. Kodėl? Nieko neturiu nei prieš vienus, nei prieš antrus, tik man atrodo, kad norint pasiekti gerų rezultatų, reikia ne tik stengtis ką nors daryti aklųjų labui, bet ir kuo daugiau tartis su pačiais neregiais. Seminare buvo nagrinėjama tema, kaip ir kiek vaizduojamasis menas prieinamas aklajam. Visi buvo tos pačios nuomonės: prieinamiausia šito meno šaka yra skulptūra, reikia tik leisti aklajam ją liesti. Galimybė demonstruoti skulptūras akliesiems - kol kas sunkiai sprendžiama Lietuvos muziejų problema. Labai įdomūs pranešimai, kuriuos skaitė ponios iš Prancūzijos Francoise Reynette ir Cecilia de Varine. Ponia Fransoise papasakojo apie projektą priartinti prie aklojo dailės kūrinius. Tam būsią panaudotos keliasluoksnės reljefinės kopijos, atitinkamos nuotaikos muzika ir labai subtilūs kvapai. Aišku, ne visus paveikslus bus galima priartinti prie aklojo, bet ir keli - neregiui jau lobis.
     Panašiems projektams įgyvendinti reikalingos didelės lėšos ir milžiniškas pasišventimas. Ar atsipirktų jis Lietuvoje? Ar tikrai aklieji taip veržiasi prie meno, kad jokių investicijų negaila? Jei taip, tai kodėl kultūros namų salės, bibliotekų skaityklos pustuštės, kai vyksta renginiai, po kurių nebūna bent kuklių vaišių. Per mažai informacijos? Bent jau Vilniuje - tikrai ne! Matyt, reikia ieškoti kitų priežasčių.
     Tik mylimas žmogus gali mylėti, tik žmogus, jaučiantis rūpinimąsi juo, gali būti aktyvus. O kas dabar rūpinasi visai nematančiais? Kurį savaitgalį buvo suorganizuota išvyka į mišką ar prie ežero? Kam iš aklųjų buvo parodytas Europos parkas? O juk jame tiek skulptūrų, kurias gali liesti užsiliesdamas. Štai, ir kyla mintis: seminarai, išvykos valdžios vyrams - labai gerai, bet ir eiliniai šio to gal nusipelno?
     Per seminarą išgirdome, kas daroma Prancūzijoje, bet ar žinome, ką turime Lietuvoje? Kas mūsų šalyje daroma aklųjų labui, ką galime patys paliesti ir duoti pačiupinėti kitiems? Nesiūlau steigti dar vienos biurokratinės institucijos ar papildomų etatų, tačiau vis tiek reikėtų pagalvoti apie koordinatorių, informuojantį besidominčius apie meno vertybes ir jų prieinamumo galimybes, o gal ir padedantį organizuoti ekskursijas. Patiems keistis tokio pobūdžio informacija labai tiktų LASS informacinis leidinys "Šulinys". Mes, neregiai, esame išsisklaidę, užsidarę savo kiautuose, bemoką tik vienas kitam guostis, kad to ar ano nematėme. Reiktų dažniau susieiti, dažniau bendrus reikalus aptarti, priaugantį jaunimą patraukti.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]