Henrikas STUKAS"AMATININKŲ GILDIJOS" ĮKŪRĖJAS
Rankose laikau tamsų molinį varpelį. Jis papuoštas įvairiais raižiniais. Varpelį galima pasikabinti. Šiam tikslui yra speciali ąselė.
Laikai varpelį rankose ir bandai įsivaizduoti meistrą. Pasirodo, tai silpnaregis keramikas - Mindaugas Rutkauskas. Sužinojęs telefono numerį susitariu susitikti ir kitą dieną jau keliauju Vilniaus senamiesčiu į meistro dirbtuvę.
Kur bus gildija
Tylioje bei nejudrioje Pranciškonų gatvelėje, priešais Amerikos kultūros centrą, yra namas, kurio pusrūsis ir domino, nes čia savo dirbtuvę baigia įsirengti Mindaugas Rutkauskas, kur vyksta paskutinieji remonto darbai. Tai tik nedideli kambarėliai. Didysis padalintas pusiau: viena pusė skirta prekybai, kita - tarytum administracinė. Prekybinėje pusėje jau yra mediniai prekystaliai, kuriuos pasidarė pats šeimininkas. Šalia - tebėra medžio apdirbimo staklės, su kuriomis Mindaugas darė ir tebedaro būtiniausius baldus. Ant sienų - lentynos. Tiesa, sienose šeimininkas specialiai paliko senų plytų, akmenų. Netoli durų - nebaigtas statyti židinys. Medžiagas pasigamino pats Mindaugas.
- Atėjai per anksti. Dar ne visi darbai baigti. Lukteltum, kol atidarysiu "Amatininkų gildiją". Na, jei atėjai, tai klausyk. Šias patalpas nuomojuos iš bažnyčios. Su ja sudariau ilgalaikę sutartį. Už nuomą moku nedaug. Čia jau trečius metus. Neįsivaizduoji, koks rūsys buvo, - tikra valkatų landynė. Braidžiojau per šiukšles. Jų išvežiau dvi mašinas. Išvalius paaiškėjo - rūsys bemaž griūva, reikia didelio remonto. Kol turėjau pinigų, samdžiausi darbininkus. Deja, pinigai greitai pasibaigė. Teko pasiraitoti rankoves ir pačiam kibti į darbą. Tapau statybininku, santechniku, staliumi, dailide, krosnininku. Sutvarkiau sienas, santechniką, susidėjau naujus langus bei duris. Vėliau išbetonavau ir grindis. Dabar štai mūriju židinį. Nemaniau, kad taip viskas ilgai užsitęs. Ateinu anksti rytą, išeinu vėlų vakarą. Nesėdžiu, nuolat krutu. Net nepastebiu, kaip prabėga diena. Pasižiūriu, o darbo beveik nesimato", - susimąstęs, traukdamas cigaretės dūmą, pasakojo keramikas.
Kitame kambarėlyje - dirbtuvė. Čia tikras chaosas, bet jame Mindaugas - kaip žuvis vandeny. Yra darbo stalas, žiedimo ratas. Pasieniuose - kelios degimo krosnys. Dvi didelės ir viena mažytė. Vienur lentynose - įrankiai bei molis, kitur - įvairiausi molio lipdiniai: vazos, gėlių vazonai, dekoratyvinės lėkštutės bei lėkštės, statulėlės, varpeliai, medaliai ir dar daug daug kitokių dalykų.
Viskas laiku
Mindaugas nuo vaikystės mato blogai. Medikai įtarė net akies vėžį, kurį ir gydė. Odesoje paaiškėjo, kad tai įsisenėjęs akies uždegimas. Mindaugui buvo padarytos dvi sėkmingos operacijos. Dienos šviesą teišsaugojo viena akis. Tada - Kauno aklųjų mokykla. Berniukui nuo vaikystės patiko piešti. Piešiniai buvo spalvingi ir tik jam vienam suprantami. Bet tėvai berniuko ateitį siejo su muzika. Mindaugui muzikavimas nepatiko. Mieliau rankose laikydavo spalvotus pieštukus. Kauno aklųjų mokyklos dailės mokytoja Eglė Talalienė nuramino Mindaugo tėvus, užtikrinusi, kad berniukas tikrai sugebės mokytis dailės mokykloje. 1971 metais Mindaugas pradėjo lankyti dailės mokyklą. Jis prisimena: "Iš pradžių mokytojai į mane žiūrėjo su nepasitikėjimu ir smalsumu - matyt, jiems buvo keista matyti, kaip aš prikišęs nosį prie molberto piešiu. Kartais, negalėdamas įžiūrėti piešiamo daikto, prieidavau arčiau. Tai sukeldavo šiokį tokį samyšį, nes kitiems trukdydavau piešti - jie nematydavo pavyzdžio. Vėliau mokytojai, klasės draugai apsiprato su manimi."
Dailės mokykloje M. Rutkauskas mokėsi dailės istorijos, piešimo, kompozicijos, skulptūros. Labiausiai patiko skulptūra. Prie jos sugaišdavo daugiausia laiko. Svajojo tapti skulptoriumi. Koją pakišo regėjimas. Gal todėl 1975 metais Mindaugas Rutkauskas gavo ne tik Kauno aklųjų mokyklos baigimo atestatą, bet ir Vaikų dailės mokyklos baigimo pažymėjimą. Toliau studijavo Vilniaus universitete, istorijos fakultete. Mokėsi penkerius metus. Mokslą baigė 1980 metais. Įsidarbino Vilniaus įmonei priklausančioje "Zelvos" poilsiavietėje. Ten išdirbo trejus metus.
Grįžimas prie molio
M. Rutkauskas iš "Zelvos" grįžo į Vilnių. Čia jau buvo įsteigtas keramikos būrelis. Mindaugas negalėjo nepasinauditi puikia proga - jis su užsidegimu kibo į darbą. Reikėjo daug ką prisiminti. Padėjo prisiminti ne tik keramikos būrelio vadovė, bet ir geras bičiulis - profesionalus keramikas. Draugas ir žiesti išmokė. Žingsnis po žingsnio - nepastebimai Mindaugas pamėgo molį. Kasdien vis ilgiau užsibūdavo draugo dirbtuvėje. Turėti įgūdžiai pravertė. Greitai tapo geru pagalbininku. Vėliau ėmė ir keramikų būreliui vadovauti. Skroblų gatvėje penkiolikto namo rūsyje įsirengė dirbtuvėlę. Ten lipdė bei žiedė įvairiausius molio dirbinius. Lipdė viską, ko užsakovai pageidavo. Čia Mindaugas išdirbo beveik dešimt metų. Per tą laiką įsirengė neblogą dirbtuvę, įsigijo visus būtiniausius įrankius, o krosnis, žiedžiamuosius ratus susimeistravo pats. Jais galėjo naudotis ir keramikos būrelio nariai. Mindaugas prisimena: "Geros dienos kažkada baigiasi. Taip ir man. Prieš kelerius metus LASS Vilniaus įmonės direktorius liepė išsikraustyti ir atlaisvinti rūsį - esą namo gyventojams jo prireikė. Lyg nujausdamas buvau pradėjęs ieškotis naujų patalpų."
M. Rutkauskui reikalingų medžiagų - molio, glazūros - gauti nėra sunku. Dabar visko galima nusipirkti. Tik kainos skirtingos. Keramikas turi skaičiuoti kiekvieną centą. Iš pradžių molį pirkdavo Dailės kombinate. Už kilogramą mokėdavo 1 litą. Molis parduodamas 20 kilogramų gabalais. Vėliau rado pigiau. Dabar molį perka Kuršėnuose - už vieną 20 kilogramų molio gabalą moka 6-8 litus. Iš Kuršėnų molį atsiveža pats. Mindaugas turi nedidelį krovininį automobilį, kurį vairuoja žmona. Iš karto perka pusę tonos molio. Jis būna paruoštas. Mindaugas susimąstęs kalbėjo: "Negaliu lipdyti, ką noriu. Visą mano darbą įtakoja rinka. Nuolat stebiu, kas yra paklausu. Rizikuoti negaliu. Kai kurie mano itin meniški lipdiniai neparduodami jau kelerius metus. O švilpukus, lėkšteles, vazeles, ąsočius, puodynes gerai perka. Žiedžiu ir servizus. Netgi darau koklius. Lipdydamas, žiesdamas laiko neskaičiuoju. Nesudėtingą dalykiuką gali padaryti per minutę. Žiūrėk, prie kito prasėdi kelias valandas. O kur dar džiovinimas, degimas, glazūravimas. Dirbu, kai yra nuotaika. Menininkai tai vadina įkvėpimu, o aš - gera nuotaika. Jeigu jos nėra, dirbk nedirbęs - viskas krenta iš rankų."
M. Rutkauskui dirbinius nėra sunku parduoti - yra savas "prekybos tinklas". Bendradarbiaujama su keliomis parduotuvėmis, prekiauja ir įvairiausiose mugėse. Ypač gerai sekasi Kaziuko mugėje. Meistras sulaukia ir individualių užsakymų. Štai kavinės "Marceliukės klėtis" savininkai užsakė lėkščių, ąsočių, cukrinių, druskinių, dubenėlių bei kvortų.
"Amatininkų gildija"
Mindaugą parėmė Amerikos lietuvis Albinas Markevičius iš fondo "Lithuania" Santa Monikoje. Iš tikrųjų tai buvo rimta paspirtis. M. Rutkauskas nekantriai laukia remonto pabaigos, nes čia nusprendė įkurti viešąją įstaigą "Amatininkų gildija". Pavadinimas jau įregistruotas. Įstaigos neregistruoja tol, kol nebaigs remonto: kam be reikalo valstybei mokesčius mokėti? "Amatininkų gildijoje" dirbs trys žmonės: direktorė, dailininkas ir keramikas. "Mūsų "Amatininkų gildijos" tikslas - rūpintis tautodaile, bendradarbiauti su šios srities meistrais. Numatome rengti vasaros kūrybines stovyklas, seminarus bei kursus. "Amatininkų gildijoj" meistrai galės parduoti savo prekes. Bus galima ir užsisakyti vieną ar kitą mūsų dirbinį. Kitais žodžiais tariant, priimsime užsakymus. Prekiausime ne tik savo, bet ir kitų meistrų produkcija. Keramikai galės čia ir pailsėti. Svajoju ir apie keramikų mokyklą. Ją turėtų lankyti vaikai. Čia juos molio abėcėlės mokytų prityrę keramikai. Vaikai galės ne tik lipdyti, bet ir žiesti, deginti bei glazūruoti", - apie ateitį pasakojo M. Rutkauskas.
Šiai idėjai pritaria daugelis keramikų. Jie pasirengę dalyvauti "Amatininkų gildijos" veikloje. O man telieka palinkėti Mindaugui Rutkauskui paklusnaus molio ir kaitrios ugnies.
