Gražina SIDEREVIČIENĖNUTRŪKUSI DAINA
Kam kada nors teko išgirsti dainuojant Adomą Bazevičių, tas niekada neužmirš jo balso šilumos ir to visaapinančio dainos žavesio, kurį jis skleidė. Regis, klausytum klausytum ir norėtum, kad ta daina tęstųsi be galo. Ir staiga, pačiam gale rugpjūčio, ta daina nutrūksta. Nutrūksta atsiskleidusi pačiom šviesiausiom spalvom, ištisus dešimtmečius šildžiusi žiūrovų ir klausytojų širdis visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Šimtus tektų suskaičiuoti koncertų, kuriuose skambėjo Adomo atliekamos dainos, garsinusios aklųjų ir silpnaregių sąjungos vardą. Neatsitiktinai Adomo Bazevičiaus indėlis į aklųjų meninę kūrybą LASS centro tarybos buvo įvertintas Meno premija.
Gal todėl žaibu Kauno aklųjų mikrorajoną apskriejusi žinia "Netekome Adomo Bazevičiaus" daugeliui yra ne tik netikėta, bet ir ypač skaudi, sunkiai suvokiama.
Adomas mokėjo džiaugtis ir, rodės, skubėjo gyventi. Nemėgo tuščiai leisti laiko. Prisimenu mūsų pašnekesį, rengiant straipsnį, skirtą jo 60-ajam gimtadieniui, kurį Adomas atšventė šių metų birželį. Tiesiog stulbino Jo gyvenimo įvairovė: muzikantas, dainininkas, sunkumų kilnotojas, žvejys, kelionių ir knygų mėgėjas.
Dainos ir muzikos gerbėjai Adomą Bazevičių pažinojo kaip respublikinio vokalistų konkurso "Sidabriniai balsai" laureatą, LAD pučiamųjų instrumentų orkestro dainininką ir muzikantą ar anuometinio sąjunginio konkurso "Draugė daina" diplomantą, sportininką, sunkumų kilnojimo sekcijos įkūrėją ar veteranų varžybų prizininką.
Ir perkopęs 60-ojo gimtadienio slenkstį, jis dainavo bei saksofonu grojo retro ansamblyje "Nepamiršamos melodijos", norėdamas palaikyti sportinę formą, treniravosi pas J. Burakovą.
Nors mes to ir nenujautėme, bet Adomo atsisveikinimas su Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų scena įvyko 2000-ųjų gegužės 24-ąją. Tą dieną šventėme estradinio kolektyvo 40-metį. Adomas Bazevičius, ilgametis šio ansamblio atlikėjas savo gerbėjams pateikė malonų siurprizą. Kaip jaunystės metais suskambo saksofonas ir J. Cechanovičiaus daina "Meilės valsas". Po šios dainos prapliupusių plojimų audrą tebegirdžiu ir šiandien. Jai nuslopus užlipome į sceną ir daugybės žiūrovų akivaizdoje pasveikinome Adomą su artėjančiu jubiliejumi. Žvelgdami į giedrą, švytintį Adomo veidą negalėjome numatyti, kad po trijų mėnesių jo neteksime.
Ar sugebėjome deramai padėkoti šiai neeilinei asmenybei, šiam be galo smalsiam kūrybingam žmogui už keturis dešimtmečius scenoje.
Belieka nedidelė paguoda, kad Adomo Bazevičiaus balsas išliko radijo įrašuose. Išgirsime jo aatliekama Žermono ariją iš Dž. Verdi operos "Traviata", lyriškąją F. Šuberto "Serenadą" ar kaubojų dainą "Mano ranča", kartu su Kauno ultūros namų vyrų vokaliniu ansambliu, vadovaujamu R. Budrionytės-Šišmanian. Šios dainos primins mums, kad buvo vienintelis nepakartojamas neregys daininkas, muzikantas, sportininkas, geras draugas Adomas. Reikalingas, mylimas, laukiamas.
Atsisveikindami su vasara, rugpjūčio 31-ąją atsisveikiname su Adomu. Skauda, labai skauda, kai mus palieka patys talentingiausi. Lieka tik gražūs prisiminimai ir neištrinamas atminties ženklas - daina. Tebūnie ji visada su mumis.
