Rugsėjo 16 dieną sukanka 100 metų, kai gimė (1900) Pranas Daunys, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas, kompozitorius, rašytojas, Vyčio ordino kavalierius. Jis gimė Paneveržio kaime, netoli Kuktiškių (Utenos raj.), mažažemių valstiečių šeimoje. Nuo 1919 m. - Lietuvos kariuomenės savanoris. 1923 m. pradžioje kovose su lenkais prie Širvintų buvo sužeistas ir neteko regėjimo. 1925 m. Karo invalidams šelpti komitetas pasiuntė P. Daunį į Rygos aklųjų institutą, kur jis susidomėjo Latvijos aklųjų visuomenine veikla, 1926 m. vykusiu Latvijos aklųjų pirmuoju suvažiavimu. Tais pačiais metais jis tapo ir Lietuvos aklųjų pirmojo suvažiavimo iniciatoriumi. Buvo išrinktas Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdybos nariu, rūpinosi Kauno aklųjų instituto steigimu. Šiame institute dvejus metus dirbo muzikos mokytoju, mokė skambinti fortepijonu.
Vėliau P. Daunys buvo Lietuvos kurčių-nebylių sąjungos steigėjas, šios sąjungos valdybos narys. Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių aklųjų ir kurčiųjų švietimo klausimais.
1944 m. rudenį buvo paskirtas Kauno aklųjų įmonės direktoriumi. Šias pareigas ėjo nuo 1944 metų rugsėjo iki 1945 metų vasario. Jis ir buvo pirmasis tos įmonės direktorius. Nuo 1951 spalio iki 1962 m. sausio su pertraukomis dirbo šioje įmonėje darbininku namudininku.
Rygos aklųjų institute, vėliau Kaune pas E. Herbek-Hansen, J. Čiurlionytę, N. Martinonį mokėsi muzikos - fortepijono, harmonijos ir kitų dalykų, ruošėsi studijuoti konservatorijoje. Gyvendamas karo invalidų bendrabutyje išmoko skambinti kanklėmis. Yra išlikę plokštelių, kur kanklėmis skambina jis ir kitas neregys, buvęs savanoris Jurgis Pratkevičius. P. Daunys buvo ir kompozitorius, jis sukūrė dainų ir pjesių fortepijonui.
P. Daunys parašė ir išleido tris novelių bei apysakų knygas. Už nuopelnus tėvynei kaip Lietuvos savanoris jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi ir dviem medaliais. Mirė 1962 m. liepos 13 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
1990 m. buvo plačiai paminėtas P. Daunio gimimo 90-metis, įvyko daug įvairių renginių. 1991 m. gegužės 14 d. Vilniaus universitete buvo surengta mokslinė konferencija, skirta P. Daunio 90-mečiui "Sutrikusio regėjimo žmonių reabilitacija Lietuvoje". 1992 m. kovo 5 dieną įsteigtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti. Šio fondo pastangomis 1996 m. išleisti jo raštai. 2000 m. pasirodė atsiminimų apie jį knyga "Skleidęs šviesą tamsoje".
P. Daunys, ir praradęs regėjimą, liko kovotojas. Dabar kovotojas jau už fizinę negalę turinčių žmonių švietimą, įdarbinimą, už jų lygias teises visuomenėje. Jis pirmasis pradėjo rutulioti mintį apie akliesiems skirtos periodinės spaudos būtinybę. 1933 m. išleistoje knygoje "Vargo keliais" šį reikalą jis kėlė sakydamas: "Ateityje akliesiems remti ir globoti draugija turėtų leisti akliesiems periodinį laikraštį ar žurnalą, kuriuo galėtų informuoti apie aklųjų gyvenimą Lietuvoje ir užsienyje. Toks žurnalas aklųjų būtų noriai skaitomas. (...) Dabar jau kuris aklasis ir moka skaityti, tai, atvirai tenka pasakyti, jei nemoka svetimos kurios kalbos, neturi ko skaityti." Toliau P. Daunys siūlo, kaip tai padaryti: "Surinkus iš visų prieglaudų akluosius į prieglaudas specialiai skirtas akliesiems, mokytojais būtų galima pakviesti akluosius, kurie baigia Lietuvos aklųjų institutą. (...) Aklieji mokytojai, patys sau užsidirbdami geresnį pragyvenimą, dirbtų visų aklųjų ir viso krašto gerovei. Ten būtų išmokoma ir rašyti, ir skaityti. (...) Įsteigus tokius kursus ar mokyklas apskrityse bei didesniuose centruose ir prieglaudose, aš neabejoju, kad per kokius dvejus metus mes turėtume apie tūkstantį, o gal ir daugiau aklųjų, mokančių skaityti ir rašyti. Tada jau galima būtų leisti jiems mėnesinį žurnalą aklųjų raštu."
Nors Lietuvos akliesiems globoti draugija buvo ėmusis kai ką daryti, bet P. Daunio sumanymai liko neįgyvendinti. Turėjo praeiti 25 metai, kol Lietuvos aklieji sulaukė savo dabartinio žurnalo.
