NIKOL - ŠVEICARŲ SAVANORĖ
Vasarą sostinės gatvėse atidesni praeiviai galėjo pastebėti rusiškai, kartais angliškai ar vokiškai kelio klausinėjančią kuklią jauną merginą. Merginos vardas Nikol (Nicole), pavardė - Matys (Mathys). Jai 23 metai ir ji visiškai nemato. Regėjimo neteko būdama šešerių. Regėjimą atėmė glaukoma.
Į Lietuvą Nikol viena atvažiavo iš Estijos, o į Estiją - iš tėvynės Šveicarijos. Vilniuje Nikol gyveno Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, bendravo su centro moksleiviais ir pedagogais, dalyvavo Lietuvos savanorių darbe.
Nedaug rastume Lietuvoje neregių, kurie, palikę tėvynę ir artimuosius, vieni išvyktų į svečias šalis dirbti savanoriu, ypač jei tose šalyse pragyvenimas gerokai kuklesnis. Todėl ir buvo smalsu pasikalbėti su Nikol Matys, kuri nepabūgo nežinomybės ir atvyko į Lietuvą.
- Mokaisi ar studijuoji?
- Iki devintos klasės mokiausi aklųjų mokykloje - jų Šveicarijoje yra trys. Praėjusią vasarą baigiau mokytojų seminariją, pusę metų dirbau vokiečių kalbos mokytoja. Mokiau užsieniečius, kurie negali lankyti vokiečių kalbos kursų. Pavyzdžiui, mokiau moterį iš Tuniso, kuri skaitė ir rašė tik arabiškai, todėl negalėjo lankyti vokiečių kalbos kursų. Dirbu pagal individualios pagalbos tokiems žmonėms programą. Mokslas trunka 3-4 mėnesius.
Dar visai neseniai Šveicarijoje kiekvienas mokinys, baigęs devynias klases, galėjo pasirinkti: mokytis gimnazijoje ar seminarijoje - čia mokslas trunka penkerius metus, t.y. metus ilgiau nei gimnazijoje. Mokslas seminarijoje skiriasi tuo, kad baigus ją galima dirbti pradinių klasių mokytoju. Šiuo metu Šveicarijoje belikę tik gimnazijos.
Grįžusi į Šveicariją ruošiuosi studijuoti universitete. Man labai patinka dirbti pabėgėlių centruose. Aš jau turiu šio darbo patirties: esu dirbusi organizacijoje Amnesty International savanore, atlikau praktiką pabėgėlių centre.
- Kaip atsidūrei Estijoje, o po to ir Lietuvoje?
- Likus metams iki seminarijos baigimo, aš jau planavau išvažiuoti į užsienį ir ten kaip savanorė padirbėti. Tačiau tada dar nežinojau organizacijos, kuri man galėtų padėti. Parašiau laiškus ne vienai aklųjų organizacijai, ypač Rytų Europos šalių. Norėjau patekti į mokyklą ir ten moksleivius mokyti vokiečių ar prancūzų kalbos ir organizuoti moksleivių laisvalaikį. Iš visų mokyklų atsiliepė tik baltarusiai. Ten dar nebuvau, tačiau gavau pasiūlymą organizuoti vaikų laisvalaikį, reabilitaciją, dėstyti vokiečių kalbą. Pakvietimą turiu jau seniai. Pramokau rusiškai, tačiau jie man pranešė, kad iškilo problemų ir sutartu laiku manęs priimti negali.
Teko kreiptis į vieną iš Šveicarijos savanorių organizacijų. Jie turėjo projektų Rytų Europoje. Su jų pagalba atsiradau iš pradžių Estijoje, vėliau - Lietuvoje.
- Kuo skiriasi Estija ir Lietuva?
- Nemėgstu sakyti: šveicarai yra tokie, estai - tokie, o lietuviai - štai tokie. Nemėgstu vienos šalies žmones suvienodinti ir lyginti su kitos šalies suvienodintais žmonėmis. Estijoje buvo nedidelis miestelis, o Lietuvoje - sostinė. Estijoje buvau kaimo mokykloje, kur iki artimiausio miestelio - valanda kelio. Ten mokėsi vaikai, turintys psichikos problemų. Vilniuje aš bendravau su labai daug moksleivių ir jaunų žmonių. Todėl šalis lyginti neįmanoma.
- Ar moksleiviai moka vokiškai?
- Su vyresnių klasių mokiniais susikalbėdavome. Jei ne vokiškai, tai angliškai, rusiškai.
- Tiek Estijoje, tiek Lietuvoje visur keliavai viena.
- Taip, keliavau viena.
- Tai dėl geros reabilitacijos?
- Mokykloje buvo mobilumo ir orientacijos pamokos. Šių dalykų šveicarai pradedami mokyti nuo pirmos klasės. Kiekvienas moksleivis mokomas po valandą kas savaitę.
- Ar patogu Lietuvoje neregiams?
- Manau, kad taip. Ką norėjau, viską mieste susiradau. Problemų nebuvo. Miesto nepažįstu, todėl norėdama kur nors patekti, turiu klausinėti žmonių. Tačiau prie to esu pripratusi, nes klausinėju ir Šveicarijoje. Klausti reikia mokėti. Taip pat nereikia bijoti klausti.
- Kaip susikalbėdavai?
- Vokiškai suprantančių ir kalbančių nedaug. Todėl žmonių Vilniuje klausinėdavau rusiškai. Rusiškai čia moka visi. Kadangi Šveicarijoje išmokti estiškai arba lietuviškai gana sunku, todėl labai džiaugiuosi išmokusi rusiškai. Beje, lietuviškai aš jau šiek tiek moku.
Nors Estijoje gyvenau kaime, tačiau suspėjau aplankyti Žmogaus teisių gynimo organizaciją, Tartu aklųjų mokyklą. Aš pati į Tartu nuvažiavau traukiniu, susiradau mokyklą, pabendravau su mokytojais, moksleiviais.
- Ar bendrauji su Šveicarijos aklųjų draugija?
- Neturiu jokių ryšių su aklųjų organizacija. Manęs visai ši organizacija netraukia. Nesuprantu kodėl, tačiau kas du mėnesiai gaunu Šveicarijos aklųjų organizacijos žurnalą. Jame būna šis tas įdomaus, bet viso nesu perskaičiusi. Nieko neturiu prieš šią organizaciją. Jie daugiau rūpinasi senais žmonėmis, ruošia jiems renginius. Man tai nelabai įdomu. Aš turiu ir taip ką veikti, todėl į šią organizaciją nesiveržiu.
- Ar daug pagalbos aklieji sulaukia Šveicarijoje?
- Jei mokinys mokosi integruotai, tai valstybė jam suteikia kompiuterį, brailio eilutę arba kalbos sintezatorių. Dauguma vadovėlių taip pat būna brailio raštu ar kita patogia moksleiviui forma. Vadovėliai gaunami iš Šveicarijos aklųjų bibliotekos.
- Kuo verčiasi Šveicarijos aklieji?
- Daug žmonių dirba biuro darbuotojais, fizioterapeutais, juristais. Mano bendraklasiai tapo fizioterapeutais, vaikų auklėtojais, telefonistais, sekretoriais, studijuoja biologiją.
- Iš ko gyveni Lietuvoje?
- Kadangi esu savanorė, man nereikia mokėti už maistą ir kambarį. Už kelionę sumokėjo Šveicarijos savanorių organizacija. Dažniausiai būna taip, kad vykstant 2-3 mėnesiams kelionė apmokama, bet kai važiuoji 2-3 savaitėms, už kelionę tenka susimokėti pačiam.
- Kokie tavo įspūdžiai apie mokyklą?
- Ši ir mano mokykla skiriasi. Dirbau su našlaičiais. Manau, kad globėjai su šiais vaikais elgiasi nedraugiškai. Vaikams nėra sakoma, ką jie veiks šiandien, kas jų laukia. Nesuprantu, kodėl vaikai negali šalia esančiame miškelyje susikurti laužo. Sakoma, kad tai pavojinga. Mano supratimu, kur kas pavojingiau, jei neregys nemoka elgtis su ugnimi. Aš pati mėgstu kūrenti laužą.
Viena mergaitė rado žiebtuvėlį. Aš pasakiau: "Po vakarienės galime nueiti į mišką ir susikurti laužą". Mes nuėjome į mišką, bet ten atsirado kitų vaikų. Jie mus apmėtė akmenimis. Mano globotiniai išsigando ir teko grįžti. Pažadėjau, kad eisime kitą kartą. Tačiau pedagogams sužinojus apie įvykį, mūsų sumanymas žlugo.
Nesuprantu, kodėl reikia vaikus laikyti tik mokyklos teritorijoje. Jie negali žaisti su gretimų namų vaikais. Nors, turiu prisipažinti, mokykloje, kur mokiausi, su sveikais vaikais taip pat buvo mažai kontaktų. Nesuprantu ir kito dalyko: kodėl vaikai viską turi daryti pagal grafiką? Vaikai griežtai stebimi, ką jie veikia, kur jie yra. Manau, kad čia vaikais nepasitikima.
- Ar mėgsti keliauti?
- Taip, labai mėgstu keliauti. Tačiau tam lieka mažai laiko. Kai mokiausi, kiekvienais metais mes keliaudavome, pavyzdžiui, kartą bėgome į Italiją. Ten mūsų buvo aštuoni visiškai nematantys ir trys silpnaregiai.
- Kaip tau sekėsi mokytis integruotai?
- Mokymasis kartu su visais yra aplinkiniams gana įdomus dalykas. Jiems įdomus tavo kompiuteris, tavo brailio raštas, kaip tu rašai, ką darai. Nori ar nenori, būni dėmesio centre. Bet taip tęstis ilgai negali, nes viskas pagaliau nusibosta. Mokydamasi integruotai seminarijoje aš turėjau 2-3 gerus draugus, nors sutariau su visais.
- Ar buvai šiek tiek kitokia nei kiti?
- Jaučiausi kartais kitokia, tačiau tai nebuvo kitų kaltė. Tai buvo todėl, kad aš per pertraukas tarp pamokų turėdavau padaryti šiek tiek daugiau nei kiti: turėdavau pasikalbėti su mokytojais apie knygas, užduotis, turėdavau persinešti kompiuterį į kitą klasę. Kol viską pabaigdavau, kolegos įpusėdavo kokią nors diskusiją ar žaidimą, todėl prisijungti ne visada būdavo lengva.
- Kaip į neregius žiūri savanorių organizacijos?
- Mane visos organizacijos priėmė labai normaliai. Su Amnesty International susidėjau, nes prieš tai buvau dirbusi pabėgėlių stovykloje. Ten pirmą kartą išgirdau apie žmones, kurie dėl savo įsitikinimų sėdėjo kalėjimuose. Klausantis žinių per radiją, šiems žmonėms mažai kuo padėsi, bet aš norėjau kuo nors jiems padėti. Todėl su Amnesty International ir dirbau. Pasiskambinau ir pasiklausiau, ką galiu nuveikti šios organizacijos labui. Mane jie nukreipė į artimiausią regioninę organizacijos grupę. Čia manęs paklausinėjo, ką veikiu, kur mokausi, ar seniai netekau regėjimo.
- O ką tu veikei toje organizacijoje?
- Mano grupė rinkdavosi kartą per mėnesį. Mes aptardavome veiklą, pasidalindavome darbus, rašydavome laiškus įvairių šalių vyriausybėms, kalėjimų direktoriams, reikalaudami laisvės politiniams kaliniams arba prašydavome palengvinti kalėjimo sąlygas. Prašydavome pakeisti mirties bausmę lengvesniu nuosprendžiu. Taip pat rengdavome demonstracijas. Gruodžio 10-ąją, Žmogaus teisių gynimo dieną, suruošėme renginį. Pradžioje kalbėjome apie žmonių teises bažnyčioje. Aš papasakojau apie žmogaus teisių pažeidimus Turkijoje. Klausėmės turkiškos muzikos. Vėliau buvo eisena per miestą, turkiški šokiai. Aš pati gavau leidimą šiam renginiui iš policijos. Taip pat parašiau kalbą renginiui bažnyčioje.
- Tavo gyvenime labai svarbią vietą užima informacija. Kaip ją gauni?
- Daugiausia žinių susirenku iš radijo. Mėgstu klausytis "kalbančių" radijo stočių, patinka žinios. Laikraščių ir interneto aš nenaudoju, nes reikiamą informaciją surasti yra gana sunku. Internetas, manau, yra skirtas matantiems žmonėms, tam reikia labai daug laiko.
- Ar naudojiesi garsiniais žurnalais?
- Turiu tam mažai laiko. Todėl klausausi radijo laidų, kurios man yra svarbios ir įdomios.
- Ką darysi ateityje?
- Žinau, kad noriu gyventi aktyvų gyvenimą ir jame nuveikti gana daug. Noriu daug keliauti, daug kur dalyvauti. Noriu daug nuveikti Amnesty International labui. Noriu rengti demonstracijas, mitingus.
- Kur keliausi toliau?
- Manau, kad keliausiu į Baltarusiją.
Ši mergina, kupina sumanymų, noro bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti, matyt, aplankys dar ne vieną šalį, dar daug ką pamatys. Tai ją įpareigoja ir jos pavardė, kuri lietuviškai tariama - MATYS.kalbėjosi Vytautas GENDVILAS
