Šis laiškas skirtas Aleksandrai Osipovnai Smirnovai (Rosset, 1810-1882) - imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos freilinai. Jį 1844 metais parašė didysis rusų rašytojas N. V. Gogolis. Nors laiškas rašytas daugiau nei prieš 150 metų ir jame kalbama apie tuometinį Rusijos gyvenimą, tačiau jame išsakytos mintys tebėra aktualios ir šiandien. Laiškas išspausdintas Maskvos leidyklos "Ruskaja kniga" leidinyje "Vybranije mesta iz perepiski s druzjami".
Norėčiau pakalbėti apie jūsų kaltinimus - atseit Peterburgo jaunimas kvailas, nes sumanė dovanoti auksinius vainikus bei taures svetimšaliams dainininkams ir aktorėms tuo metu, kai daugybė Rusijos gubernijų badauja. Šitaip elgiamasi ne iš kvailumo ir ne dėl to, kad jaunimo širdys sugrubusios. Tai netgi ir ne lengvabūdiškumas, o mums visiems būdingas nerūpestingumas. Tos bado keliamos nelaimės ir siaubai toli nuo mūsų, t. y. ne čia pat, prieš mūsų akis, o provincijoje. Štai koks šio reiškinio įminimas ir paaiškinimas. Tas pats žmogus, kuris sumokėjo šimtą rublių už vietą teatre, kad pasigėrėtų Rubini dainavimu, būtų pardavęs paskutinį savo turtą, jeigu jam būtų tekę būti bent vieno tų siaubingų bado paveikslų liudininku, - visos melodramose vaizduojamos baimės ir siaubai, palyginus su tikrove, yra niekai. (Džovanis Batista Rubini (1794/1795 - 1854) - italų tenoras, koncertavęs Rusijoje 1843, 1845, 1847 metais. - red. past.). Su aukojimu pas mus nėra bėdos: kiekvienas iš mūsų pasirengęs tai daryti. Tačiau šiais laikais neturtingiesiems pas mus aukojama nenoriai. Taip yra dėl to, kad aukotojas nėra tikras, jog tai, ką jis aukoja, pasieks adresatą, pateks būtent į tas rankas, kam tai skirta. Dažniausiai atsitinka taip: pagalba, lyg koks rankoje nešamas skystis, išsilaisto visa pakeliui, ir laukiantysis pamato tik tuščią saują. Štai apie ką reikėtų pagalvoti prieš renkant aukas. Apie tai su jumis pasvarstysim vėliau, nes šis reikalas ne toks jau paprastas ir tikrai vertas to, kad apie jį būtų kalbama rimtai.
O dabar pakalbėsime apie tai, kam padėti reikėtų pirmiausia. Pirmiausia padėti reikia tam, kuriam nelaimė atsitiko netikėtai, staiga ir per vieną akimirką iš jo atėmė viską: pavyzdžiui, gaisras sunaikino turtą iki paskutinio šapelio, krito visi gyvuliai, mirė šeimos maitintojas. Žodžiu, būtina padėti, kai netektis itin netikėta, kai žmogų neturtas užklumpa staiga ir su visu tuo žmogus dar nespėjo apsiprasti. Tokiam ir teikite pagalbą. Tačiau reikia, kad ši pagalba būtų teikiama tikrai krikščioniškai. Jeigu ji bus tik paprasčiausias pinigų davimas, tai nieko nereikš ir gėrio neatneš. Jei jūs, nusprendę padėti žmogui, neapsvarstėte, neapmąstėte jo padėties, nežinote, kaip pamokyti, ką pasakyti, kaip šiam žmogui nuo šiol reikėtų gyventi, tai jūsų parama menkavertė. Suteiktos paramos vertė retai būna lygi praradimo vertei. Vargu ar ji lygi pusei to, ką žmogus prarado. Dažnai tai tik ketvirtis, o gal ir dar mažiau. Rusų žmogus - kraštutinumų sūkurys: pamatęs menkus šelpiančiųjų pinigus, supratęs, kad negalės gyventi ankstesnio gyvenimo, iš širdgėlos žmogus gali praūžti tai, kas buvo duota ilgesniam pragyvenimui. Todėl pamokykite, kaip jam išsiversti su ta pagalba, kurią suteikėte. Išaiškinkite tikrąją nelaimės reikšmę, kad jis matytų: vargas žmogų užklupo, kad jis pakeistų savo gyvenimo būdą, kad nuo šiol taptų kitokiu žmogumi, - kalbant ir apie požiūrį į turtą, ir apie dorovę. Jūs sugebėsite tai pasakyti protingai, jei tik gerai įsijausite į jo padėtį ir aplinkybes. Jis jus supras: nelaimė žmogų skaidrina. Jo esybė tampa jautresnė, imlesnė esmei tų dalykų, kurių įprastoje kasdienybėje žmogus nebūtų įstengęs suprasti. Nelaimės ištiktas žmogus panašus į įšildytą vašką, iš kurio gali lipdyti viską, ką nori. Tačiau visų geriausia, jei pagalbą suteikia turį patirties ir protingi dvasininkai. Tik jie vieni pajėgūs išaiškinti žmogui šventą ir gilią nelaimės prasmę. Nesvarbu, kokiu pavidalu nelaimė prisėlino, nesvarbu, kur žmogus gyveno, - lūšnoje ar rūmuose. Visur ir visada tai yra tas pats dangaus šauksmas, žmogui bylojantis - visas jo buvęs gyvenimas pasikeitė.
1844
Parengė V. GENDVILAS