LASS LITERATŲ KŪRYBA


Lionginas RAGĖNAS

TAS MARGAS LYDEKIS 
(paežerės vaizdelis)


Lionginas Ragėnas
Lionginas Ragėnas - antrasis žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiasis redaktorius (1960 Nr.8 - 1963 Nr.7), tiflologinės literatūros į lietuvių kalbą vertėjas.


Tvankią dieną gražiai, ramiai keitė gaivus pavakarys. Slėnesnėse paežerės vietose zuikiai užsikaitė vakarienę. Prirūkė baltų dūmų tiek, jog nei žolės, nei pačių zuikių, nei žemesnių krūmelių visai nebesimatė - vien tirštas pasipleikęs baltumas. Po ilgos darbo dienos įraudusi saulė jau beveik lietė Škugų miško ąžuolų viršūnes. Vėjukas tyko nutyko. Vanduo pasidarė ramutis ramutėlis. Tik labai trumpam vienur kitur dar pašiurpdavo, oro srovelių lyžtelėtas. Užtat per visą didžiulį glotnumą, kiek tik akis įžiūri, pylėsi ratiliukai nuo skęstančius mašalėlius gelbstinčių žuvyčių.
     Gabriukas neskubėdamas, pasižvalgydamas kapstėsi namų pusėn. Tylutėliai bilsnojo irklai. Dantyse - blizgės valas. Pasiekęs Komaro įlanką, buvo besinešąs prošal, bet nejučiom ėmė ir užsuko. Sakytum, patsai kipšiukas pavairavo. Iš nedidelio įlankos užutekėlio, kaži kodėl Ubage praminto, išplaukė kaimynas - dėdė Vasalauskas su dukrele Birute. Pasisveikindamas Gabriukas linktelėjo jiems galvą, nes kaipgi pasakysi "labas vakaras", kai laikai sukandęs valą, o ir šiaip tolokai anie buvo - negi šauksi per visą parapiją. Palei nendrynus, meldynėlius sukdamas lankstą, lyg tikėdamasis grybštelėjimo, lyg nelabai, pasiekė ir tą Ubagę, pilną žolių kuokštelių bei lapūgų, ant vandens papleikusių sodriai žalius savo blynus. Taip ir yra - tinklas. Nuo krašto iki krašto - ilga eilė beržo tošies plūdžių. Dugnas čia negiliai, tai visos - kaip ant delno. Net gražu žiūrėti į baltuojančią liniją. Bet palauk, kas gi tai? Vienoje vietoje kelios kruta. Dvi tarpais net pasineria, pradingsta. Aišku, kažkas įkliuvęs. Blizgiautojui parūpsta pažiūrėti, kas, taip parūpsta... Paskubom ištraukęs blizgę, pričiuožia artyn. Įsitvėrė tinklo virvės, kad valtis toliau nebeeitų, pasilenkė prie vandens. O jergutėliau - tinkle malasi lydekis! Ir dar koks! Čia jis pasiduoda priekin išgaubdamas kaproninius savo spąstus, čia pasitraukia atbulas, čia metasi kairėn, dešinėn... Dėmėti šonai tik blykčioja, tik marguoja... Vaikas net nebekvėpuoja, o jo širdis - tuku tuku... Ne kasdien toks paveikslėlis - šitokia žuvis ir po pat nosim. Kodėl ant blizgės niekad tokia neužsirauna?..
     Tada atsitinka. Nė nesuprasi kaip. Bet lydekis iš tinklo ima ir perlipa laivelin.
     Berniukas pradėjo atsitokėti, suprasti, ką padaręs, tiktai tada, kai Ubagė pasiliko kaži kur. Išmuša karštis. Rankos paleidžia irklus: taigi jis - vagis. Tikrų tikriausias vagis... Pasigriebė, kas ne savo, ir vežasi. O dėdė Vasalauskas dar toks geras!.. Kas nukalė blizgę, kas nusivežęs savo kalvėn suvirino, sutaisė dviratuką, kas padarė šitas nesibaladojančias irklų įvores... O vis už ačiū. Ir šiaip geras. Ateina. Reta, kad neatneštų saldainių... Kai nueini pas juos - gali dūkti su Birute, kur nori, net kambariuos, niekas nesibara. Jėzulėliau, ką dabar daryti? Išmesti tą lydekį ežeran, ar ką? Tegu jį galai... Ūmai topt paprastutė mintis. Apsigręžia ir atgal.

Mariaus MAČIONIO piešinys

     Iš naujo užutekėlis, plūdžių linija. Viena ranka šiek tiek kilsteli kraštelį tinklo, kita - griebia dar vis pašokčiojantį, pūsčiojantį žiaunom lydekį, kelia įdėti ten, kur buvęs. Ir kas tąsyk įvyksta!.. Tik žagtelk ir nutilk... Lydekis kad suspurdės, kad susimuistys... Slyst iš rankos - tėkšt į vandenį. Net lapūgai nuo bangelių pasikilnojo. Iš pradžių paguli, aukštyn išvertęs baltą pilvą, tada pavirsta ant šono, ima judinti pelekus, pamažėle plaukti. Gabriukas siekia, mėgina nutverti. Kur tau! Nieko neišeina, tik dar tolyn stumteli. Tuomet vandeny susisuka sūkuriukas, kažkas šmėkšteli gilumon, ir viskas. "Oooj!" - ištrūksta iš žmogelio krūtinės. Kaip neregys apgraibom susiranda suolelį, sudrimba. Galugerklin pašoka sprangumas, po vokais užkaista. Kiek laiko nė nekrustelėdamas išsėdi - bala žino. Sujuda tik tada, kai viršum galvos kvarksėdama pralekia antis. Nežinia, ko tikėdamasis, iškrato savo tinklelį, pasklaido sumeškeriotas žuveles. Ką tu, ką tu... Visas kartu sudėjus nė uodegos šito pabėgėlio neatsvertų. Dar tokios, jog pro tinklo akis kiaurai pralįstų.
     Keitėsi naktys su dienomis, o negeras darbas vaikui taip ir nėjo iš galvos, įkyriai graužė kaip pelė grindis vakarais. Paskum pamažėle susiklostė sumanymas. Nuo jo graužatis kiek atlėgo. Ims ir padarys šitaip. Žuvų vis vien pasitaikys sugauti, ir ne tik smulkmės. Pačias didžiąsias palaikys ežere, pririnkęs kiek reikia, nutykos dėdės Vasalausko užmerktus tinklus ir atiduos. Žinoma, tokios kaip tas aštriadantis neturės, bet užtat bus daugiau galvų. Tačiau kur jas gyvas ilgesnį laiką išlaikyti? Tinklelyje būtų per maža vietos. Buvo benorįs nusipinti iš vytelių bučiuką - senelis tikriausiai padėtų. Tik viskas susitvarkė daug paprasčiau. Jokio bučiuko neprisireikė. Namo palėpėje, bedžiaustydamas senelės pripjautus pelynus, pamatė didelį krepšį su durelėm. Tiesa, durelės buvo atsilupusios, bet jas nesunkiai galėjai pataisyti.
     Anksčiau šitam krepšy rūkytas dešras laikydavo, bet kai sandėliuke sumūrijo plytinę spintą, kurioje tilpo ne tik dešros, o ir visi lašiniai su kumpiais, tai jis pasidarė nereikalingas. Nei bulvėms, nei kam kitam netiko, nes buvo uždaras. Nuo tada taip ir voliojosi užmestas. Gabriuko reikalui tai jau jis pravers - ir dar kaip!
     Iš namų bogino paslapčiom. Gal niekas nieko ir nebūtų sakęs. Bet ką žinai. Verčiau tegu nematys. Tačiau kur tokį daiktą padėjus, kad kiti nerastų? Gerai paieškojęs, tokią vietą aptiko prie upelio. Vienoj pusėj - tankus kaip mūras nendrynas, kitoj - nepralendami karklai. Plati medžių laja net siekia kaimynes nendres. Čia berniokėlis krepšį ir įtaisė. Jokia akis jo neįžiūrės nė iš katros pusės. Dabar beliko prileisti žuvų ir sulaukti patogaus momento.
     Pirmosios drožtų vytelių rūme apsigyveno dvi gražios kuojos su podidžiu plakiu. Ant viršaus uždėtas plokščias akmuo jų būstą panardino iki pat dugno. Palaukus gyventojų radosi daugiau. Prisidėjo riebi raudonsparnė ir šapalas. Žuvų jau susidarė tiek, kad jos aną lydekį drąsiai galėjo atstoti. Tik štai vėl bėda - dėdė Vasalauskas tinklų statyti nesiskubino. Lyg tyčia. Laikas eina, o jo prie ežero kaip nesimato, taip nesimato. Tegu šimtas, iš tikrųjų... Berniukas žino, kodėl šitaip - pargrįžęs iš kolūkio, kalvis puola prie šieno, plūkiasi iki sutemų. Stojo gražūs orai, tai skubinasi pjauti, grėbti kaip visi kiti. Bet vis vien apmaudu.
     Lauktasai laivas išplaukė tik kitą sekmadienį. Per tas dienas krepšyje net teko kai kurias žuvis pakeisti. Pirmoji pilvą aukštyn išvertė kuoja, po jos - šapalas. "Ot, galva! - pliaukštelėjo delnu kakton vaikas. - Taigi jos neturi ko valgyti!" Valgė belaisvės ar nevalgė, dievai žino, bet greitai sliekų ir kruopų turėjo sočiai. Vietoj nugaišusių atsirado lydekėlė (nedidukė tokia, trejeto sprindelių) ir pora karšėnų. O kai neliko plakio, jo vietą užėmė pasišiaušęs ešerys.
     Dėdę Vasalauską Gabriukas išvydo meškeriodamas netoli prieplaukėlės. Tasai vežėsi meškerę. "Kažin ar tinklus turi, ar tik meškerios?"
     Kaimynas, pamosavęs meškere ties maudykla ir, matyt, ne ką tepešęs, persikraustė kitan nendrynan. Čia šiek tiek sugaišęs, smuko Komaro įlankon.
     Vaikas sekė akimis nebe savo plūdę, o aną laivą, vis spėliodamas, turi tinklus ar neturi, ar užmetęs lauks vietoje ar nelauks. Kai užmeta vakarais, tai išplaukia, o dabar diena...
     Praėjo netrumpas laikas, kol dėdė vėl sušvytavo irklais, ir, ačiū Dievui, nuplaukė tolyn, prie Baltojo Sėkliaus.
     Tinklų laive tikrai būta, nes matėsi, jog leidžia.
     "Aha! Šitaip! - apsidžiaugė Gabriukas. - Kur tau dėdė Vasalauskas paliks juos namie, meškerėle tenkinsis. Tikriausiai ir įlankoj bus kokį užmerkęs. Beveik garantija. Ten, dumblynuose, lynų, karosų - oho! Reikia maut pažiūrėt, nes gali sugrįžti."
     Zovadais nulėkė prie savo laikomųjų. Pradės nuo Ubagės. Krepšys įsidėtas. O dabar - Dieve, padėk. Štai ir vietoje, jau lapūgai, dar keliolika metrų priekin... Berniokas vos nesušunka valio. Tai pasisekė: tarp žalių lapūgų - plūdės! Dėde Vasalauskai! Dėde Vasalauskai! Tai dėkui tau. Kartu pasidaro baisoka: suprakaituoja delnai, slidžios tampa irklų rankenos. Bet štai tinklan sėkmingai įtupdyta lydekėlė, ešerys, karšis, po truputį vis pasislenkant, kad ne visos būtų vienoj vietoj. Viskas gerai! Šaunuolis tu, Gabriuk! Varyk toliau... Bededant pačią didžiausią, kokią turėjo, - raudonsparnę, netikėtai balsas:
     - Ak, tu, rupūžėke, tinklą man švarinsi!
     Atsilygintojas krūpt - visos blusos apmirė. Raudonsparnė vandenin... Stirpso nei gyvas, nei miręs, ničnieko nesusigaudydamas. Per pakrantės krūmus braunasi žmogus. Tarp šakų sušmėžuoja barzdotas dėdulė. Kažkas subrazda, sutrinksi, suūžia skiriami meldai, o iš jų išlenda baltai dažytais kraštais laivas. Dėdulė bematant privaro jį prie pat, prie pat. Pirmiausia nužvelgia stulpu pavirtusį Gabriuką, po to krepšį, atidaro dureles, pasižiūri vidun, atsitiesia. Sužaibavęs piktomis akimis, klausia:
     - Tave tėvai šitaip pamokino, ką?
     - Nnn... ne... Nnn... niekas, niekas nemokino, - nesumodamas, ką kitaip atsakyti, šiaip taip išstenėjo vaikas.
     - Bet žiūriu - ir nemokintas moki.
     - Aaš neėmiau, aaš dėjau...
     - Cha, cha, cha! - net atsilošdamas nusikvatojo vyras. - Na, ir duodi, brač, ot duodi! Jis neėmė! Jis dėjo! Cha, cha, cha!
     Per visas tas baisias minutes, kad ir išgąsčio užstotas, vaikui kirbėjo neaiškumas. Kaip čia dabar yra? Iš kur tasai išdygo? Ko užgriuvo?
     Iki soties atsikvatojęs, susirinkęs žuvis iš tinklo ir krepšio baisūnas vėl supiktėjo, prisakė:
     - Rodyk kelią namo, ir mikliai!
     Tik paėmus irklus į rankas, mūsų nelaimėlio protelis prasišvietė - plūdės taigi kamštinės, ne tošinės kaip dėdės Vasalausko. Nuo tokio prašviesėjimo net galvoj suūžė, viskas viduj apsivertė. Kur buvo akys anksčiau?! Dieve, Dieve! Apsižioplink man šitaip...
     Ištįsęs siauras takelis, aplinkui žalia, gėlytės žydi, medžiuose paukščiukai purpsi, tarpais pakvimpa šienu, danguje saulutė su debesiukais - gražu, jauku... Takeliu didelis varosi mažą. Vienas nori greičiau prieiti, kitas - niekados nepareiti. Didelio noras, matyt, stipresnis - ir prieina, ir pareina.
     Dėl mados pasiteiravimas, ar šitas vaikas jūsų, gyvas aiškinimas, net pamosuojant rankom, kur ir kaip vagišėlis buvęs sučiuptas, nuo netikėtos naujienos nustebę, akyse besimainantys namiškių veidai. Užbaigdamas barzdočius pridūrė:
     - Tokiuose metuose pradėjęs, toli eis.
     Tįsusi ištįsusi tylos sekundė. Ją nutraukė pasausęs, drebantis mamos balsas:
     - Teisybė, ką čia girdėjom?
     Iš sūnelio krūtinės veržte veržėsi pasiteisinimas: "Neteisybė, ne taip yra." Galėtų išimti - širdį parodytų, viską viską apsakytų, kaip buvo. Tačiau nei šį, nei tą suveblenęs, vėl nutyla. Liežuvis tarytum mazgu surištas, lūpos devyniom spynom surakintos. Tik ašaros ritasi ritasi. Visas perbalęs, tėtė siekia to, katras aplink juosmenį. Tada Gabriukas prieš tėvus suklumpa. Tatai kas? Ogi kaltės pripažinimas! Tėtė, dar tikresnis, jog turtų paveldėtojas pasinešė šunkeliais, pagriebia jį aukščiau alkūnės, pakelia, užsimoja sulenktu šikšniniu.
     O kai sode ant iškerojusios vyšnios šaknų liete liejosi karštas neišpasakytos skriaudos lietus, kai sėdynėlė degte degė, jaunon galvon pirmą kartą gyvenime įsirangė klausimas, ar verta būti teisingam...
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]