KAUNIETĖ PEDAGOGĖ REGINA BRUNZIENĖ
Liepos 5 dieną sukanka 75 metai, kai gimė (1925) Regina Gineitytė-Brunzienė, pedagogė. Ji gimė Kaune. 1948 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1949-1981 m. dirbo mokytoja Kauno aklųjų vidurinėje mokykloje. Iš pradžių dėstė gamtos mokslus ir matematiką, nuo 1962 m. - pradinių klasių mokytoja. 1975 m. aklųjų mokyklai išsikėlus į Vilnių, liko dirbti silpnaregių vidurinėje mokykloje. Mokytojas Alfonsas Valašinas yra gražiai ją charakterizavęs: "Linksma, smagi, visuomet besišypsanti, liekna moteris savo gera nuotaika užkrėsdavo vaikus ir jie noriai sekdavo jos pamokas, mokydavosi, kad neapviltų mokytojos, nesugadintų jai nuotaikos." Yra užrašytų R. Brunzienės atsiminimų apie darbą aklųjų mokykloje. Štai ji nuotaikingai pasakoja apie jai 1970 m. rudenį paskirtą pirmokėlių klasę: "Klasėje mandagiausias buvo Algirdas Davydas, o rūpestingiausias - Vytautas Gendvilas. Jis kiekvieną menkiausią neaiškumėlį nori išsiaiškinti, ar čia reikia tą padaryti, kaip padaryti, kad būtų geriausias pažymys - penketukas. Buvo ir rimtų mokinukų. Rimčiausia - Jūratė Vizbaraitė. Linutė Vaitkevičiūtė nuolat šypsosi, žaidžia su popieriukais, nesukaupia dėmesio. Pirmomis dienomis man buvo labai baisu. Matau, kad bus nemažai darbo. Mažiausias klasėje - Valdukas Glaveckas, bet, atrodo, bus geras mokinys. Jis nenori sėdėti be darbo. Jam atrodo, kad mes dar nedirbam. Praėjo trys savaitės ir Valdukas klausia:
- O kada mes pradėsim rimtai dirbti?
Matyt, jam nusibodo pokalbiai. O mano padėjėjas Alvydas Valenta - labai rimtas vyrukas. Su Valdu jiedu jauniausi klasėje. Alvydas visuomet kelia rankutę ir mano žodžius klasei "išverčia". Jeigu aš ką nors pasakau, tai jis būtinai atsistos ir klasei paaiškins:
- Ar jūs nesuprantat, jog mokytoja sakė: jeigu jūs žiūrėsit akutėm, o ne pirštais, tai greit nieko nematysit. Manot, man gerai, kad aš nieko nematau. Jeigu aš bent kiek matyčiau, tai niekad savo akių negadinčiau...
Ir taip kiekvieną kartą mano patarimus Alvydas patvirtina, išaiškina sau ir savo draugams. Viktoras Deinarovičius - rimtas berniukas, lenkas. Su juo susikalbu rusiškai. Labai greitai jis išmoksta lietuviškai atskirus žodžius ir sakinėlius, nuolat klausia, kaip pavadinti tą ar kitą daiktą, veiksmą."
Toji klasė buvo nemaža - 18 mokinių. Iš tos klasės mokinių vėliau išaugo būrys talentingų jaunuolių.
MŪSŲ POETĖS JUBILIEJUS
Liepos 13 dieną sukanka 70 metų, kai gimė (1930) Marija Salomėja Svetukaitytė-Misevičienė, poetė. Ji gimė Pervazninkų kaime netoli Sudargo (Šakių raj.), valstiečių šeimoje. Baigė Pervazninkų pradinės mokyklos 4 skyrius. Dirbo žemės ūkio darbus. 1945 m. vasario 16 d. nuo karo sprogmenų buvo sunkiai sužeista, neteko regėjimo ir vienos rankos. 1952 - 1955 m. mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. 1955 - 1990 m. dirbo darbininke Kauno aklųjų įmonėje.
Poezija susidomėjo būdama 10 metų amžiaus, tada ir pirmąjį eilėraštį sukūrė. Jos mėgstami poetai tada buvo Maironis, A. Puškinas, A. Blokas, S. Jeseninas, Dž. Baironas, vokiečių poetas O. Bekeris - net jo eilėraštį buvo išvertusi. Priklausė aklųjų mokyklos literatų būreliui, iki šiol yra Aklųjų bibliotekos Kauno literatų būrelio narė. Jos eilėraščių buvo išspausdinta "Kauno tiesoje", žurnale "Mūsų žodis", "Tėviškės žiburiuose" (Kanada) ir kt. periodiniuose leidiniuose, aklųjų literatų almanache "Vaivorykštė", antologijoje "Prisimenu dar karklų kvapą", rinkinyje "Mano kelrodei žvaigždei" (rusų kalba). Reginčiųjų raštu išleistos trys eilėraščių knygos: "Griežlės daina" (1994), "Pavasario mozaika" (1996), "Ten, kur pušys liemeniu mušės" (1999).
