Mes nežinome, kodėl gimstame, kodėl gyvename ir kodėl mirštame kaip tik dabar, o ne, sakysime, po dvidešimt ar trisdešimt metų - pačiame brandume, pačiame jėgų žydėjime. Mes nežinome net to, kas pagaliau esame: vien biologiniams dėsniams pavaldžios būtybės, prieš kurias nebuvo nieko ir po kurių nebus nieko, ar tobulesni, Kūrėjo kibirkštį savyje nešiojantys tvariniai. Mistikai ir šventieji, vyskupai ir kunigai mums sako, kad virš biologijos ir žiaurios atsitiktinumo būtinybės yra tasai, kurį vadiname amžinąja meile ir amžinąja šviesa, bet mes ir šito nežinome. Tik prie artimo žmogaus karsto į veidą Jam norime išrėkti savo neviltį, savo klausimą ir savo skundą.
Su Valdu Sušinsku gegužės 22 dieną dar važiavome į Kauną, kad tenai prisimintume iš gyvenimo per anksti išėjusį pedagogą, Lietuvos Aklųjų draugijos kūrėją - Antaną Baltramiejūną. Valdas jį irgi prisiminė. Kitą dieną, gegužės 23-ąją, tarėmės važiuoti į Alytuje vyksiančią "Poezijos pavasario" šventę, o dar kitos dienos rytą netikėtai nustojo plakusi paties Valdo širdis, ir jis liko gyventi tiktai mūsų prisiminimuose. Veltui dabar klaustume, kas tai: Aukščiausiojo skirtas išmėginimas jo artimiesiems, dar vienas žmogaus gyvasties trapumo įrodymas? Deja, tokie klausimai lieka be atsakymo.
Valdas Sušinskas buvo iš tų nepastebimųjų, kurie niekada nelenda į pirmąsias eiles, niekada ir niekam nepavydi nei garbės, nei pasisekimo. Tarytum sodininkas, ramiai prižiūrintis savo rankomis išaugintą sodą, jis dirbo, gyveno, rašė straipsnius ir kūrė eilėraščius. Visa savo siela, pasaulėjauta, visomis parašytomis ir nesuspėtomis parašyti eilėmis jis buvo lyrikas, ieškojęs savyje ir kituose pastovumo, atlaidumo ir gerumo. Praėjusiais metais Lietuvos aklųjų biblioteka išleido pirmąją jo knygą - giedrią ir ramią. Paskutiniuosiuose savo eilėraščiuose Valdas buvo užčiuopęs kažin ką esminga ir sunkiai nusakoma įprastiniais žodžiais: galbūt amžinojo gyvybės ir mirties dėsnio paslaptį, gal jungtį, siejančią su tais, kurie buvo prieš mus ir bus po mūsų, gal dar kažką, ką visi jaučiame ir turime, bet nemokame išsakyti.
Ar turi žmogaus gyvenimas kokią nors prasmę, ar lieka jo darbai ir jo žodžiai tada, kai nebelieka jo paties? Kas išdrįs pasakyti taip, kas išdrįs pasakyti ne? Valdo gyvenimas buvo neilgas, tragiškas ir atviras visoms įmanomoms netektims. Ir vis dėlto tai buvo sodininko gyvenimas: auga dvi jo dukros, tebeošia jo pasodinti ir puoselėti poezijos medžiai:
Neriedėk, saulele, pasėdėk
Miškui ant pečių kaip linksmas vaikas,
Leisk - tegu, tegu dar paskaudės
Širdį man, kad štai diena jau baigias
Nuostabiai graži, tuščia, tuščia -
Lyg padangė tavo apkeliauta,
Greit padangė bus pilna žvaigždžių,
O diena ims kaip ėriukas bliauti,
Kad jai nedaviau šviežios minties želmens,
Net usnies bereikalingo darbo.
Priekaištas dienos gal iš manęs
Išvarys, nuo ko esu pavargęs.
Būsiu vėl stiprus, kantrus ieškot,
Kuo galėčiau nepaguodžiamus paguost.