Alvydas VALENTAKAS PADĖS STUDENTAMS?
Galime drąsiai sakyti, kad studijos aukštosiose ar aukštesniosiose mokyklose nuo pat organizuoto aklųjų sąjūdžio pradžios buvo neregių siekiamybė, tasai užburtas kalnas ir stebuklingas laimės žiburys, į kurį buvo kopiama visomis jėgomis ir visomis savo valios pastangomis. Kiekvienas neregys, kada nors bandęs kopti į tą kalną ir pasiekti šitą žiburį, tikriausiai paliudys, kad tų pastangų prireikdavo tikrai daug: dėstytojų ir bendrakursių abejonės, gausybė skaitytinos literatūros, iš kurios tik kokia dešimtoji ar dvidešimtoji dalis tebūdavo išleista Brailio raštu ar įgarsinta į magnetofono juostas, šūsnys Brailio raštu prirašytų sąsiuvinių. Abejonės neregių sugebėjimais po kiek laiko paprastai išsisklaidydavo, reikalingų knygų, nors lėtai, bet irgi daugėdavo, tačiau pačios studijos kažin ar labai palengvėjo? Mokslininkai ir toliau teberašė monografijas, leido žinynus ir žodynus, ir toliau "tebesnigo" privaloma perskaityti literatūra, keitėsi pačių studijų kokybė, reikalavimai būsimiesiems specialistams. Atsirado kompiuteriai, prasidėjo informacinės visuomenės kūrimasis - vėl nauji reikalavimai, naujos problemos... Taigi kokia išeitis?
Jau pradėję rengti straipsnį ir rinkti jam medžiagą įsitikinome, kad panašūs klausimai jaudina ne tik "Mūsų žodžio" žurnalistus. Vilniaus universiteto socialinio darbo katedros vedėjas docentas Albinas Bagdonas sakė: "Neįgaliųjų studijoms Lietuvoje ligi šiol jokios specialios pagalbos beveik niekas neteikdavo - kaip nori, taip ir laikykis! Jeigu kas ir pagelbėdavo, tai nebent tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga regėjimo negalę turintiems žmonėms. Praėjusį pavasarį Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis ėmėsi iniciatyvos - sukvietė neįgalius studentus ir pasiteiravo, kokios pagalbos jiems reikėtų. Aš irgi dalyvavau šitame pokalbyje ir pasiūliau, kad šiems žmonėms reikalinga ne vienkartinė akcija, o sisteminga parama. Rektorius paprašė parengti programos apmatus. Tai netrukus ir buvo padaryta."
PROGRAMA
Doc. A. Bagdono parengtoje programoje išlaikyta nuostata, kad pagalba neįgaliems studentams turėtų būti sisteminga. Tokią pagalbą būsimasis studentas turėtų gauti dar prieš studijas - psichologo konsultacijos, duomenų bazė apie lengvatas, socialines paslaugas teikiančias įstaigas. Antra paslaugų grupė: atskirų universiteto padalinių - fakultetų, bendrabučių, bibliotekos - pritaikymas invalidams. Toliau programoje numatyta, kad kiekviename fakultete neįgaliems studentams turėtų būti skirtas atskiras kambarys su kompiuteriu ir kopijavimo aparatu, karjeros centre įdarbintas konsultantas, užsiimantis neįgalių studentų reikalais. Atskirų specialybių dėstytojai iš anksto turėtų nurodyti svarbiausias savo dalyko knygas, kurias iš anksto įgarsintų Lietuvos aklųjų biblioteka. Programoje taip pat numatyta įsteigti Vilniaus universiteto neįgalių studentų fondą, į kurį būtų pritrauktos įvairių šaltinių, labdaros lėšos. Turėtų būti įsteigtas kompiuterinės technikos centras, iš kurio studijų laikotarpiui studentai galėtų skolintis reikalingą techniką. Tarp Europos Sąjungos programų yra programa "Socrates/Erasmus", suteikianti galimybę jauniems žmonėms išvykti mokytis į kitų valstybių universitetus. Negalės žmonėms konkuruoti su sveikaisiais dažnai būna sunku, todėl minėtoji programa turi padalinį, kuruojantį būtent neįgaliųjų mokymąsi užsienio universitetuose. Doc. A. Bagdono parengtoje programoje siūloma, kad ir Lietuva prisijungtų ne tik prie pagrindinės "Socrates/Erasmus" programos, bet ir prie tos jos dalies, kuri numato neįgalių studentų mokymąsi užsienio aukštosiose mokyklose.
Suminėjome tik svarbiausius programos teiginius, tačiau ir iš jų jau aišku, kad tai, apie ką čia kalbama, neįgaliems studentams labai reikalingi dalykai. Kada šis dokumentas įgaus konkretų pavidalą? Ar neliks tik gražia deklaracija? Anot doc. A. Bagdono, programa parengta ir atiduota universiteto rektoratui jau praėjusiais metais, tačiau realių žingsnių ją įgyvendinti kol kas lyg ir nesiimta. Apie tai, koks tolimesnis šios programos likimas, pasiteiravome Vilniaus universiteto rektorių R. Pavilionį. Gegužės pradžioje "Mūsų žodžiui" jis sakė: "Gegužės pabaigoje kviečiame universiteto senato posėdį. Jame kaip tik ir svarstysime, kaip reikėtų šią programą įgyvendinti. Yra dalykų, pavyzdžiui, specialių įvažiavimų įrengimas, kuriems reikia papildomų lėšų. Čia šiek tiek sudėtingiau, nes visur, kur tik kreipiesi pagalbos, gauni atsakymą, kad nėra lėšų. Mes tų papildomų pinigų irgi neturime. Visa kita daugiau ar mažiau galime atlikti patys, savo jėgomis, todėl realiai programa turėtų pradėti veikti nuo ateinančių mokslo metų."
Tiesiogiai už minėtosios programos tolimesnį likimą yra atsakingas Vilniaus universiteto prorektorius Saulius Vingrys. Kad programą universiteto senatas patvirtins, jis tuo neabejojo. Kaip seksis įgyvendinti - tai jau atskira kalba. Daugiau, anot prorektoriaus, turėtų paaiškėti po senato posėdžio. Tada ir sutarėme susitikti.
Į PAGALBĄ ATEINA VALSTYBĖ
Gegužės viduryje redakciją pasiekė dar vienas dokumentas. Įgyvendindama "Specialiojo ugdymo įstatymą", Švietimo ir mokslo ministerija parengė ir išsiuntinėjo aukštesniosioms bei profesinėms mokykloms nutarimo projektą, kurio visas pavadinimas skamba taip: "Dėl specialių poreikių asmenų aprūpinimo ugdymui skirta kompensacine technika švietimo įstaigose". Projekte pateiktas sąrašas priemonių, kuriomis dažniausiai naudojasi besimokantys specialiųjų poreikių žmonės. Akliesiems reikalingų priemonių skiltyje skaitome: grifeliai, lentelės, įgarsintos knygos, maketai, muliažai, reljefiniai gaubliai, aparatai reljefiniams piešiniams gaminti, elektroninės bei kompiuterinės priemonės. Minėtųjų įstaigų vadovai turi nurodyti, kiek ir kokių priemonių reikia, kad būtų užtikrintos sėkmingos šiose įstaigose besimokančių neįgalių žmonių studijos.
"Tai dar ne nutarimas, o tik jo projektas, - sakė atsakinga Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotoja Stanislava Strolaitė. Nutarimas įsigalios tada, kai jį patvirtins vyriausybė. Tačiau pirmiausia patys turime žinoti, kiek šio nutarimo įgyvendinimas kainuos ir vyriausybei pateikti konkrečius skaičius. Norėdami šiuos skaičius sužinoti, švietimo įstaigoms ir išsiuntinėjome minėtąjį projektą." Pridursime, kad šį projektą gavo ne tik aukštesniųjų, profesinių, bet ir vidurinių, aukštųjų mokyklų vadovai. Jame kalbama ne tik apie specialias, sėkmingam neįgaliųjų mokymuisi reikalingas priemones, bet ir apie mokytojo pagalbininko, skaitovo, palydovo etatus.
Anot S. Strolaitės, nutarimas geriausiu atveju galėtų pradėti veikti tik nuo ateinančių metų sausio 1 dienos ir tai tik tada, jeigu valstybės biudžete jo įgyvendinimui bus pinigų. Iš savo karčios patirties žinome, kad visokie nutarimai ir potvarkiai dažnai eina sau, o gyvenimas keliauja sau. Vis dėlto reikia manyti, kad anksčiau ar vėliau minėtasis nutarimas įgis juridinę galią ir tada neregiai bei silpnaregiai, besimokantys integruotai, siekiantys aukštesniojo ar aukštojo mokslo, nebus palikti vieni su savo negale, o sulauks konkrečios ir labai reikalingos valstybės pagalbos.
