KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

LĖLIŲ NAMAI


Stefanas ir Irena GemburosEinu Švenčionių gatve. Vienas medinis namukas keičia kitą. Įdėmiai klausausi savo palydovės LASS Švenčionių rajono tarybos pirmininkės Stasės Mažuolienės pasakojimo apie Švenčionių garsenybę: "Tai tikrai šviesus žmogus. Jo dėka atidarytas Švenčionių kraštotyros muziejus. Stefanas keturiasdešimt metų renka kraštotyros medžiagą apie miestą, jo apylinkes, garsius žmones. Ir jis, ir žmona Irena dabar pirmos grupės invalidai. Jie mezga lėles. Žmona beveik nevaikšto." Pirmininkė dar nebaigė savo pasakojimo, o mes jau skambiname į sutuoktinių Gemburų buto duris. Pasigirsta žodžiai: "Kas čia?". Buto šeimininkas atidaro duris. Mus pasitinka vidutinio ūgio senukas. Iš tvirto pasisveikinimo suprantu: Stefanui dar netrūksta jėgų. Taip prasidėjo pažintis su Gemburų šeima.
    
Sunki duona
     Stefanas yra miestelio senbuvis. Čia gimė, augo ir iki šiol gyvena. Ponas Stefanas pasakojo: "Nuo mažens blogas regėjimas. Reikėjo daryti operaciją. Deja, tėvas nesirūpino. Blogai matydamas mokiausi vietinėje lenkų mokykloje. Pasitraukus lenkams perėjau į lietuvių mokyklą. Mokiausi su pertraukomis. Paskutines klases baigiau dirbdamas meteorologijos stotyje."
     Pašnekovas vidurinę mokyklą baigė 1950 metais. Tais pačiais metais silpnaregis įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Stefanas, neakivaizdžiai studijuodamas, dirbo įvairiausiose Švenčionių rajono mokyklose. 1956 metais, kai laikė baigiamuosius egzaminus, regėjimas dar labiau nusilpo. Po kelerių metų gavo invalidumo grupę. Iš pradžių trečią, vėliau antrą. Dabar jau pripažinta pirma invalidumo grupė. Nepaisydamas silpstančio regėjimo Stefanas mokytojavo: rajono mokyklose išdirbo trisdešimt aštuonerius metus. "Dėsčiau įvairiausius dalykus: istoriją, geografiją, matematiką, užsienio kalbą. Dėstomojo dalyko rajone nepasirinksi. Privalai būti universalus. Teko suderinti mokytojavimą bei silpną regėjimą. Pasitaikius progai perėjau dirbti į Švenčionių vakarinę mokyklą, dėsčiau istoriją. Suaugę mokiniai supratingai reaguodavo į mano negalę", - pasakojo mokytojas Stefanas Gembura.
    
Pomėgis - kraštotyra
     1956 metų rudenį Stefanui teko skaityti paskaitą apie Švenčionių istoriją. Nuo to laiko ir pradėjo domėtis Švenčionių kraštu. Vėliau subūrė mokinių ratelį, kartu su jais parengė Švenčionių miesto istoriją. Paskui - rajono istoriją. Daug medžiagos surinko apie Švenčionių apylinkes ir apie šio krašto žmones. Švenčionių muziejus labai vertina mokytojo patrioto veiklą. Jis ne kartą apdovanotas: už savo veiklą yra pelnęs netgi Lenkijos vyriausybinį apdovanojimą. "Švenčionių krašte gyvena daug nuostabių, gerų žmonių: lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų. Mūsų krašte savita kultūrinė sankloda. Švenčionys - tikrai senas miestas. Jis minimas kartu su Vilniumi. Viduramžiais Švenčionys garsėjo savo turgumis. Turiu medžiagos apie 1831 metų sukilėlius, kuriems čia vadovavo kunigas Labutis. Apie miestelio istoriją galima pasakoti ir pasakoti. Rinkdamas kraštotyros medžiagą neužmiršdavau muziejaus. Jame su šia medžiaga galėjo susipažinti visi norintys. Šių metų vasario mėnesį Švenčionyse atidarytas naujas muziejaus pastatas. Ta proga jiems padovanojau autentišką nuotrauką, kurioje yra 1928 metų muziejus", - pasakojo kraštotyrininkas.

Kruopštumo reikalaująs verslas
     Pasak Stefano ir Irenos Gemburų, tarp neįgaliojo ir sveikojo skirtumo nėra. Svarbu, ką žmogus nešiojasi ant pečių. Darbo visiems užtenka. Per mėnesį kruopščiai dirbant galima ir antrą pensiją užsidirbti. Aišku, jeigu sveikata leidžia. Gemburoms teko išgyventi nemaža išbandymų. Abu sutuoktiniai šiuo metu - pirmos grupės invalidai. Pinigų nuolat trūko. Reikėjo kažką daryti. Ponia Irena visą gyvenimą dirbo pradinių klasių mokytoja ir su mokiniais darydavo dailiuosius darbelius. Prieš ketverius metus poniai Irenai teko prisiminti darbelių pamokas. Pasitarusi su vyru Irena nutarė vąšeliu megzti suvenyrines lėles. "Pensijų užteko tik vaistams, užtat teko ieškotis naujo uždarbio. Suradau! Esu Vandenis. Po šiuo ženklu gimę žmonės išradingi, kūrybingi ir kantrūs. Nutariau nerti suvenyrines lėles. Joms numegzti nereikia daug išlaidų. Siūlai, vata ne tiek daug kainuoja. Pati didžiausia investicija - kantrybė. Mezgant suvenyrines lėles prireikia milžiniškos kantrybės. Ją išsiugdžiau dirbdama su pradinukais", - pasakojo pašnekovė.
     Užsiimti verslu paskatino Vilniuje įsikūręs Neįgalių moterų paramos centras. Numegztus pirmųjų suvenyrinių lėlių pavyzdžius Stefanas nuvežė į sostinę. Centro darbuotojai pamatę šitokią grožybę pažadėjo jas parduoti. Po kelių savaičių už parduotas lėles Gemburos gavo pirmąjį atlygį. Ši sėkmė dar labiau paskatino kibti į kruopštų ir daug kantrybės reikalaujantį verslą.
    
Nuo idėjos iki pirkėjo
Megztos suvenyrinės lėlės     Visus suvenyrinių lėlių personažus sugalvoja pati Irena. Prieš pradėdama pasakoti apie savo darbą, ji paprašė vyro parodyti pavyzdžių dėžutę. Ant stalo puikavosi pasakiški personažai. Visi - vieno dydžio. Tai tikras pasakų pasaulis: nykštukai, Kalėdų seneliai, snieguolės. Prie jų išdidžiai stovi girinukas. Šiek tiek atokiau tautiškais drabužiais pasipuošusi lietuvaitė, šalia jos - mergaitė, rankose laikanti didelę raudoną širdį. Ši lėlytė numegzta specialiai Valentino dienai. Šalia jos tupi geltona didelė višta su viščiukų pulku. Tai velykinės kolekcijos pradžia. Šalia vištos stovi mergaitė, laikanti pintinę su velykiniais margučiais. Ant stalo - dar daug įvairiausių personažų. Apie visus ir nepapasakosi. Kiekviena lėlė turi savo numerį: užsakovams lengviau orientuotis, kokią lėlę užsakyti. Beje, Gemburoms užsakovų netrūksta.
     Ponia Irena suvenyrines lėles pradeda megzti nuo galvos ir liemens. Mezgėja primezga daug ruošinukų. Mezgant šituos ruošinukus siūlų spalva nėra svarbi. Pridarius ruošinukų į darbą įsijungia Stefanas. Jis į galvutes ir liemenis prikiša vatos, nes ruošinukai turi būti standūs - kitaip lėlytė bus šleiva kreiva. Stefano darbą patikrina Irena. Kai ką pataiso, kartais pagiria vyrą už gerą darbą. Paruošus šiuos ruošinius prasideda rimčiausias bei kruopščiausias darbas. Čia nepaskubėsi. Prieš mezgant tenka apmąstyti kiekvieną smulkiausią detalę. Ponia Irena suvenyrines lėles mezga ne vien vąšeliu. Ji visą procesą yra suskirsčiusi į tam tikras dalis. Kaip pati juokauja - mezga pagal ūpą: kartais užsiima lėlyčių galvomis, kartais liemeniu arba rankomis bei kojomis. Nepamirštamas lėlių drabužėlių siuvinėjimas. "Palyginus su pirmosiomis lėlytėmis dabartinės yra labai pasikeitusios. Jos tobulesnės. Bedirbant nuolat sugalvoju ką nors naujo. Suvenyrinės lėlės tampa tikroviškesnės. Susiuvusi rankas, kojas, jas tvirtinu prie liemens. Tuomet lėlės stovi. Mezgant rankas turiu irgi savų paslapčių. Turėjau daug vargo, kol sugalvojau, kaip padaryti gražias rankutes. Svarbus dalykas - lėlės plaukai. Jie daromi iš siūlų. Norint "plaukams" suteikti tikroviškesnę formą tenka griebtis gudrybių. Plaukų spalvą renku pagal personažą. Lėlės mezgimas užtrunka tris dienas," - sakė meistrė.
     Stefanas ieško, kam parduoti suvenyrus. Iš pradžių sutuoktiniai suvenyrines lėles pardavinėjo nebrangiai. Už vieną lėlę ėmė tik kelis litus. Vėliau patys pirkėjai pasiūlė kelti kainas. Dabar vienos lėlės kaina - dešimt litų. Jų nemažai nuperka Švenčionių miesto savivaldybė. Netgi teko megzti lėles, rankose laikančias Švenčionių herbą: išvykstant į užsienį tai pati gražiausia dovana. Perka ir Švenčionių švietimo skyrius. Nemažai perka meno kolektyvai, vykdami gastrolių į užsienį. Sutuoktinių numegztos suvenyrinės lėlės išsibarstė po visą pasaulį: Kanadą, JAV, Lenkiją, Vokietiją, Švediją ir dar daugelį šalių.
     Stefanas nuvyksta ir į sostinę. Dabar lėlių galima nusipirkti fondo M95 parduotuvėje. Suvenyrinėms lėlėms reklamos nereikia. Sutuoktinius Gemburas Švenčionyse visi žino, užsakymų netrūksta. Jiedu juokauja: "Darbo yra, kad tik sveikata leistų". Kartais atsiranda labai skubių užsakymų. Štai vieną kartą keturiasdešimt lėlių užsakė kanadiečiai. Abu sutuoktiniai dirbo ne tik dienomis, bet ir naktimis. Daugiausia lėlių nuperkama per didžiąsias šventes. Ypač darbo padaugėja prieš šv. Valentino dieną. Ta proga Irena mezga ne po vieną lėlę, o jų poras, kurios rankose laiko didelę raudoną širdį. Prireikus ponia Irena mezga ir didesnes suvenyrines lėles. Jos mezgamos virbalais. Aišku, ir kainuoja brangiau.
     Gemburos jau numezgė šimtus lėlių. Jie savo nagingu ir kantriu darbu nudžiugins dar ne vieną.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]