Aurelija MYKOLAITYTĖGYVENIMAS JONAVOJE
Šįkart visus kviečiu pasisvečiuoti Jonavoje - mieste ant Neries kranto, kur jau 14 metų LASS Jonavos rajono tarybai vadovauja Valerija Banėnaitė. Su aklaisiais ir silpnaregiais ji dirba daugelį metų - nuo pat 1972 metų. Iš pradžių buvo LAD Kauno miesto ir rajono biuro pirmininkė, o 1986 metais ją išrinko Jonavos organizacijos vadove. Koks gyvenimas Jonavoje? Kaip sekasi šio krašto žmonėms? Apie tai sužinosite iš pasakojimo.
Pagalba organizacijai
"Negaliu skųstis rajono valdžia: kas reikalingiausia, gaunam. Seniūnijos irgi padeda žmonėms, kurių mažos pajamos, neturi žemės," - sakė LASS Jonavos rajono tarybos pirmininkė. Štai kiekvienais metais Socialinės paramos skyrius apmoka už kelialapius į Kretkampį ne tik regėjimo negalę turintiems žmonėms, bet ir jų palydovams, pernai 15 žmonių padėjo nupirkti sipnaregiams pritaikytus telefono aparatus, 19 žmonių užsakė "Mūsų žodį". Pasak V. Banėnaitės, daug organizacijai pagelbėjo buvęs meras Jonas Songaila: "Jis skirdavo pinigų, į jį galėjai kreiptis bet kada - buvo labai paprastas, pats atsiliepdavo telefonu". Kartą, kai už šilumą LASS rajono taryba įsiskolino apie 200 litų, mero rūpesčiu ta skola buvo panaikinta. "Ar negalit nurašyti skolos šitokiai organizacijai?" - taip kalbėjęs komunalininkams. Pirmininkei neramu, kaip bus prie naujos valdžios - vėl teks prašyti, kad paremtų susimokant už šilumą.
V. Banėnaitė dėkinga AB "Achemos" prezidentui Bronislovui Lubiui, kuris prieš keletą metų LASS rajono organizaciją parėmė pinigais, taip pat neužmiršta savo buvusių darbuotojų, šešių regėjimo invalidų: jie gauna turtingas kalėdines dovanas - žąsį, saldainių, kavos, arbatos... "Achemos" prezidentas sakė: "Aš padėsiu, bet pagrindinė pareiga miesto".
Ruošiant įvairius renginius, susirinkimus, pirmininkė taip pat ne viena: gelbsti ne tik tarybos nariai, bet ir Invalidų draugijos žmonės: padeda paruošti, o jeigu būna arbatos, sumuštinių, tai ir patarnauti akliesiems. "Iš pradžių bijojo, nežinodami, kaip paduoti maistą neregiui, bet dabar jau priprato," - sakė pirmininkė. Vakaronėms patalpas paprastai skiria Kultūros rūmai, o ataskaitiniam susirinkimui savivaldybė užleidžia netgi savo posėdžių salę. Anot pirmininkės, didžiausia bėda, kad į renginius ateina ne per daugiausia žmonių: tai suserga, tai vėl kas nors atsitinka, nes dauguma žmonių yra vyresnio amžiaus, nekokios sveikatos.
Kasdieniai rūpesčiai
LASS Jonavos organizacijai priklauso 88 žmonės, iš jų dauguma gyvena pačiame mieste ir tik 21 - rajone. Pirmininkė kartu su tarybos nariais lanko žmones, išklauso jų bėdas. Viena iš jų - įsiskolinimai už butus. Dėl šios priežasties ne vienas aklasis ir silpnaregis yra atsikėlęs į Jonavą iš Kauno. Tvarkingi žmonės čia įsikūrė ir gyvena, o kitiems, kam rūpi ne tik buto išlaikymas, bet ir išgėrimas, klojasi kiek sunkiau. Štai visai neseniai II gr. regėjimo invalidas prarado dviejų kambarių butą ir dabar gyvena Nakvynės namuose. Net "Kauno dienoje" apie šį atvejį buvo rašyta. Straipsnyje spėjama, gal nematė, ant kokių popierių pasirašo, nes jokių pinigų už savo butą negavęs. Nakvynės namuose kurį laiką buvo apsistojęs ir vienas vaikinas, kol jam savivaldybė nepaskyrė kambariuko. Pati pirmininkė prašė, kad liautųsi gerti, imtų rūpintis savimi. Ne ką lengvesnė dalia ir senos aklos moters, praradusios butą Kaune, o vėliau ir Jonavoje. Ji gyvena kartu su savo dukterimis, iš kurių viena augina keturis vaikus ir geria. Senutė netgi buvo pradėjusi elgetauti, bet kai pirmininkė pasakė: "Jeigu jūs elgetausit, mes niekuo nepadėsim", ši liovėsi. Užklausus, kaip toliau tvarkysis, atsako: "Žiūrėsim, mokėsim". Dabar jai paskirtas butas netoli Jonavos. Moteris labai mėgsta skaityti knygas, jai LASS rajono taryba davė kasetinį magnetofoną.
Į LASS rajono tarybą, įsikūrusią pačiame miesto centre, ne per toliausiai savivaldybės, žmonės užsuka pačiais įvairiausiais reikalais: pasiteirauti dėl paramos, lengvatų, kelialapių į sanatorijas, pasikeisti knygų, pasiimti "Mūsų žodžio" žurnalų, kuriuos suneša perskaičiusieji.
Pirmininkė gerai pažįsta savo narius: kai kuriuos atmena dar nuo tų laikų, kai pati mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. "Žinau visų jų gyvenimus", - sako. Štai viena moteris gyveno Kaune, paskui išvažiavo į Šiaulius, paskui vėl atsidūrė Kaune, paskui Kretkampyje, paskui atvažiavo į Jonavą, o galiausiai apsistojo Rukloje. Buvo net pyktelėjusi, kodėl jai LASS rajono taryba neskyrė silpnaregiams pritaikyto telefono. Bet kaip gi skirs, jei moteris niekur ilgiau neapsistoja? Magnetofonai taip pat, kam papuola, neišdalinami. Iš pradžių jie tik paskolinami, kad matytųsi, kurie nariai tikrai nori skaityti, kurie ne. Po tokio išbandymo paaiškėja, ar vertėtų žmogui duoti naują magnetofoną.
Kaip ir kitur, taip ir Jonavos rajone žmonės darbo neturi. Vienas kitas verčiasi ūkiškai. Aišku, geriau klojasi tiems, kas gyvena su šeima, o vienišiems daug sunkiau. V. Banėnaitė papasakojo apie moterį, kuri mirus vyrui liko gyventi vienut viena. Už nedidelę pensiją jai tenka ne tik nusipirkti duonos, kitokio maisto, bet ir susimokėti dirbantiems jos 3 hektarų žemę, paruošiantiems malkų. Pirmininkė kalbino keltis į miestą, bet moteris sako: "Aš nemokėsiu ant pliko asfalto gyventi". Ji visą gyvenimą buvus prie savo gyvuliukų, žemės, todėl ir senatvėje kitaip negali. Pačiame Jonavos mieste ne ką geriau. Viena moteris retkarčiais prižiūri vaikus, kitas dirba pagalbiniu darbininku, ir viskas. Kokio nors darbo susirasti net ir turintys specialybę vargiai galėtų: vienas jonaviškis dirba masažuotoju Kaune, nes tik ten jį priėmė. Kaip bus su kitu vaikinu, kuris Šiauliuose dar tik mokosi masažuotojo specialybės, kol kas neaišku.
Štai tokie kasdieniai rūpesčiai Jonavoje. Pirmininkė sakė: "Kiek galiu, stengiuosi padėti". Aklųjų ir silpnaregių bėdas išklauso ne tik ji pati, bet rajono valdžios atstovai: kartais meras, kartais vicemeras dalyvauja ataskaitiniuose susirinkimuose, visąlaik apsilanko atstovai iš socialinės paramos skyriais, Sodros. Galbūt toks bendradarbiavimas padės nors kiek įveikti šių dienų sunkumus, kurie slegia aklus ir silpnaregius žmones.
