NEREGYS IR VISUOMENĖ


Aurelija MYKOLAITYTĖ

FILMAI, SKIRTI AKLIESIEMS


Vakarų šalyse niekam ne naujiena, kad aklieji ir silpnaregiai naudojasi televizija, lankosi kino teatruose ir stebi spektaklius. Štai vokiečių apklausos duomenimis, net 97 proc. aklųjų ir silpnaregių turi televizorių, 81 proc. juo nuolat naudojasi. 89 proc. visų apklaustųjų norėtų, kad įvairios laidos būtų papildomai komentuojamos. Matyt, ir Lietuvos aklieji bei silpnaregiai turėtų panašių norų: televizija, kinas, teatras yra kultūrinio gyvenimo dalis, svarbi ir regintiesiems, ir akliesiems bei silpnaregiams.
    
Kas vyksta pasaulyje
     Pirmieji šią paprastą tiesą suprato amerikiečiai. Daugiau kaip prieš dešimtmetį, 1989 metais, Kanų kino festivalyje pirmąkart buvo pristatytas filmas su audiodeskripcija (lot. audio - klausau(si), girdžiu + lot. descriptio - aprašymas), kurios autorius - Gregory Frazier. Projektą įgyvendino San Francisko Menų universitetas. Ilgainiui JAV ypač išpopuliarėjo specialiai įgarsinti televizijos ir videofilmai.
     Naujoji technologija greit rado atgarsį ir Europoje: buvo pritaikyta Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Štai Anglijos BBC ir ITV televizijos 1995 metais keturis mėnesius kas savaitę parengdavo poros valandų televizijos programą su specialiu komentaru. Be to, daugiau kaip 40 teatrų pateikė akliesiems ir silpnaregiams pritaikytus spektaklius: radiofonizuotose salėse pakanka užsidėti ausines, kad išgirstum papildomą įvairių scenų komentavimą. Prancūzijoje specialus komentavimas buvo pritaikyta ne tik teatruose, bet ir kine. Menininkai netgi sukūrė susivienijimą, kurio nariai ėmė rūpintis, kad jų darbai būtų prieinami akliesiems ir silpnaregiams. Lygiai prieš porą metų, 1998-ųjų balandį, Vokietijoje pradėtas įgyvendinti projektas "Girdimas filmas", finansuojamas vyriausybės, kurio tikslas - kuo plačiau pritaikyti komentavimą, supažindinti su naujomis galimybėmis akluosius ir silpnaregius, kurių Vokietijoje gyvena atitinkamai 155 000 ir 500 000.
    
Pirmasis bandymas
     Lietuvoje galimybių pritaikyti komentavimą yra nemažai: visų pirma radiofonizuotose teatrų salėse, kur jau keleri metai rodomi spektakliai su vertimais į anglų kalbą. Deja, apie akluosius ir silpnaregius, kuriems taip pat praverstų vertimai iš vaizdų kalbos į girdimą, niekas nepagalvojo. Nejaugi regėjimo negalę turintis žmogus bent vienąkart per metus nenorėtų apsilankyti spektaklyje, pasižiūrėti įdomų spektaklį, kurį visi artimieji ir pažįstami aptarinėja ir kuris būtų specialiai komentuojamas? Kiek sunkiau vaizdų komentavimą pritaikyti televizijoje: šiuo atveju reikia turėti namie televizorių su stereo garsu, kad galėtum niekam netrukdydamas per ausines klausytis komentarų. Dar viena specialaus komentavimo galimybė - kinas. Panašiai kaip ir teatre, čia taip pat geriausiai tiktų radiofonizuota salė.
     Iš visų šių trijų galimybių Lietuvoje buvo pasirinktas kinas. Balandžio 3 dieną Vilniuje, "Lietuvos" kino teatro salėje 88, buvo parodytas garsaus vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo filmas "Tylos ir tamsos šalis", kurio demonstravimą parėmė Goethe's institutas. Salė susirinko pilnutėlė - tai liudija, kad regėjimo negalę turintiems žmonėms ne mažiau nei kitiems visuomenės nariams rūpi pamatyti, išgirsti, sužinoti tai, kas sukuriama geriausia.
Komentatoriaus vaidmens ėmėsi režisierius Audrius Stonys     Komentatoriaus vaidmens ėmėsi režisierius Audrius Stonys, kuris prieš seansą užsiminė, kad filmą norėta parodyti jau prieš septynerius metus. Jam teko išties nelengvas darbas - salė nebuvo pritaikyta komentuoti balsu, užtat teko apie filme matomus žmones, aplinką kalbėti ne iš radiofonizuotos kabinos, o stovint prie ekrano: vargu ar galinėse eilėse sėdintys žiūrovai girdėjo, kas buvo sakoma. Dar vienas didžiulis trukdis: filmas ne koks nors meninis, o mokslinis-pažintinis apie kurčius akluosius, kurį aiškinant reikia specialių žinių, kad išties būtų viskas suprantama. Štai kokius įspūdžius žmonėms paliko pats komentavimas: "Norėtųsi išsamesnio pasakojimo: kaip kas atrodo, kaip eina"; "Sunku komentuoti nebūnant pedagogu. Įdomu būtų pasižiūrėti meninį filmą"; "Supratome, apie ką šis filmas, tačiau ne viskas girdėjosi". Vis dėlto nepaisant šių nesklandumų bandymas Lietuvoje parodyti "girdimą filmą" akliesiems ir silpnaregiams, galima sakyti, pavyko: tai pirmoji pažintis su naujomis galimybėmis, kurios pradėtos įgyvendinti Vakarų šalyse. Pasak vieno iš renginio organizatorių Juozo Valentukevičiaus, galbūt kažkas panašaus bus daroma ir ateityje, atsižvelgiant į žiūrovų pastabas ir pageidavimus. Režisierius A. Stonys pripažino, kad W. Herzogo filmo komentavimas - tai tik darbo pradžia pritaikant filmus akliesiems ir silpnaregiams. "Šito turi būti imtasi profesionaliai ir rimtai", - sakė jis.
     Žmonės pageidauja matyti kino filmų - kodėl gi nepritaikius, pavyzdžiui, salės 88 komentavimui? Nori matyti spektaklių - kodėl gi nepasikvietus kokia nors proga į vaidinimą? Belieka tikėtis, kad akliesiems ir silpnaregiams atsivers ne tik kino salių, bet ir teatrų durys, kad laikui bėgant jie galės žiūrėti ir televizijos laidas, vaidybinius filmus su specialiai parengtais papildomais komentarais.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]