Alvydas VALENTAJAUNIMAS TURI TEISĘ Į DARBĄ...
Jaunam ir saulė skaisčiau šviečia, ir paukščiai linksmiau čiulba, ir juoda duona, paties užsidirbta, skanesnė už baltą pyragą tampa. Jaunimas paikioja, šėlioja, džiaugiasi gyvenimu, negalvoja arba beveik negalvoja apie ateitį, karjerą, apie tai, kokio šiltumo ir minkštumo kėdėje sėdėdamas sutiks savo penkiasdešimtmetį ir dar daug ką daro ne taip, kaip norėtųsi senimui. Nieko čia nepadarysi ir nieko nepakeisi: jaunystė, kaip sako liaudies išmintis, - ne yda, ji greitai praeina. Praeina ir tada vakarykštis jaunimas pradeda galvoti, o už šiandieninį jaunimą kai kada pagalvoti turime mes. Tad pagalvokime ir pasišnekėkime, o mūsų neakivaizdinės diskusijos tema šį kartą tegu būna jaunų žmonių įdarbinimas.
JIE MOKOSI
Jaunų neregių bei silpnaregių Lietuvoje ne tiek jau daug lyginant kad ir su vyresnio amžiaus neregiais. Štai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos turimoje duomenų bazėje randame, kad jos narių iki 30 metų yra 386, arba 5,6 proc. visų LASS narių. Tiesa, neaišku, kodėl riba pasirinkta 30 metų, nes jaunais pagal dabar pasaulyje priimtą klasifikaciją laikomi žmonės iki 45 metų. Antra vertus, mūsų reikalui pasirinktasis "trisdešimties metų" orientyras gal net patikimesnis, nes būtent šio amžiaus žmonėms tenka išsikovoti vietą po saule: įsitvirtinti visuomenėje, darbovietėje, atlaikyti pirmuosius negailestingus konkurencijos smūgius.
Kiekvieną problemą tikriausiai būtų galima palyginti su siūlų kamuoliu. Norint tą kamuolį išpainioti, sutikime, reikia rasti siūlo galą. Tuo "siūlo galu" tepabūna šįsyk Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre rengiami teksto rinkėjai kompiuteriu ir namų ūkio pagalbininkai.
Štai nedidelė ištraukėlė iš pokalbio su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių kompiuterinės technikos taikymo centro vadovu Vitu Purliu:
- Kiek iš viso parengėte teksto rinkėjų kompiuteriu? Ar pasiteisino pati specialybė? Kokios jos perspektyvos?
- Išleidome tris grupes po septynis žmones - taigi iš viso dvidešimt vieną. Šiuo metu mūsų centre mokosi ketvirta grupė. Jeigu bus norinčių, tokias grupes organizuosime ir toliau. Specialybė, mano nuomone, pasiteisino.
- Kiek iš tų baigusiųjų realiai turi darbą? Kokios galimybės įsidarbinti kitiems?
- Specialiai šiuo klausimu nesidomėjau, bet žinau, kad dirba. Keletas įsidarbino Aklųjų bibliotekoje, yra ir tokių, kurie oficialiai nedirba niekur, bet namuose turi kompiuterius, jais naudojasi. Ne visus darbus žmogus nori dirbti - dažnai ieškosi geresnio. Tai ar būtina jį įkišti į prastą darbą? Pirmiausia apie darbą turi galvoti pats žmogus. Jeigu jis mokosi vien todėl, kad mokytųsi, - tai jau nėra gerai. Toliau - padėti jam, ieškoti darbo vietos - turi darbo birža.
- Jūsų parengti teksto rinkėjai dirba arba Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, arba struktūrose, vienaip ar kitaip su ja susijusiose. Ar įmanoma, kad šitie žmonės rastų darbo ne aklųjų įstaigose, bet visiškai atviroje visuomenėje?
- Viskas įmanoma, tik reikia ieškoti. Pavyzdžiui, bandyta įdarbinti silpnaregį laikraštyje "Alio reklama", bet tas reikalas buvo pradėtas ir nebaigtas. Ten deficitinės vietos, todėl reikėjo didesnio įdirbio ir daugiau pastangų. Vakarų šalyse tie dalykai daromi kompleksiškai, dirba specialistų komanda. Vilniuje jau yra žmogus, besirūpinantis neregių įdarbinimu, o kituose miestuose, rajonuose?
- Ar gali pats vienas neregys ar silpnaregis įsibrauti į darbo rinką ir užsikariauti čia vietą?
- Manau, kad gali. Kitas dalykas, kad dirbti aklųjų sistemoje visada yra lengviau negu atviroje visuomenėje. Kol yra vieta apskritimo viduje, niekas neieškos jos to apskritimo išorėje. Kai apskritimas užsipildys, vietos jame neliks, nori nenori, teks eiti į išorę. Kitas dalykas - aš niekada neteigiau, kad nematantis ar silpnai matantis žmogus darbo vietos turi ieškoti pats vienas. Aš tik sakau, kad jis turi žinoti, kam ir dėl ko mokosi, jeigu yra kitaip, tai jau negerai.
- Sąvokos "integracija", "atvira visuomenė" jau niekam nekelia abejonių ir šiauštis prieš jas, matyt, būtų tas pat, kaip moderniam didmiesčiui siūlyti grįžti prie balanos gadynės. Ir vis dėlto: ar įmanoma visiška integracija be jokių sąsajų su aklųjų sistema? Esate bendravęs su daugelio vidurio Europos šalių aklaisiais kompiuterininkais - ką sako jų patirtis?
- Koks skirtumas, kur suvedinėti duomenis - aklųjų organizacijoje ar banke? Jeigu sugebi, moki, suvesi ir ten, ir ten. Vis dėlto reikia pripažinti, kad visiškai integruotų yra labai nedaug žmonių. Didesnė dalis vienaip ar kitaip yra susijusi su aklųjų organizacijomis.
LASUC profesinio ugdymo skyrius rengia ne tik teksto rinkėjus kompiuteriu, bet ir namų ūkio pagalbininkus bei pagalbininkes. Mintimis apie šią specialybę paprašėme pasidalinti LASUC direktoriaus pavaduotoją Juozą Daunaravičių. "Šiuo metu antrame ir trečiame kurse mokosi 19 namų ūkio pagalbininkų. Jau išleidome vieną kursą - 7 žmones. Kiek žinau, iš tų septynių baigusių - trys dirba, dvi merginos šeimininkauja namuose. Manome, kad iš devynių, šiemet baigiančių, bent penki turėtų įsidarbinti. Iki šiol savo mokiniams suteikdavome santechniko, elektriko, sodininko žinių, merginos išmokdavo skalbti, valyti, gaminti maistą. Laikas padaro pataisų. Antai mokinė Inga slaugo sunkiai sergančią moterį. Taigi reikalingi bent minimalūs slaugos įgūdžiai, o mūsų pareiga pasirūpinti, kad tų įgūdžių gautų. Mūsų mokiniai jau antri metai sėkmingai atlieka praktiką Fabijoniškių pensione, Aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai padėjo susirasti "Vilkpėdės" socialinių paslaugų centrą."
REIKALINGAS STIMULAS
Daugiau nei penkeri metai neregių ir silpnaregių įdarbinimu Vilniaus ir Alytaus apskrityse rūpinasi Ramutė Gelažanskienė. Tai žmogus, savo kailiu patiriantis, ko iš tikrųjų yra vertos įstatymų deklaruojamos nuostatos, valdininkų pažadai, mūsų pačių viltys ir iliuzijos. "Kompiuterių specialistus dabar ruošia, kas netingi, - universitetai, aukštesniosios technikos mokyklos. Nelabai įsivaizduoju, kur atviroje visuomenėje galima būtų įdarbinti nematantį ar silpnai matantį teksto rinkėją. Yra vienas vaikinas, kuris baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių kompiuterinės technikos taikymo centrą, paskui - aukštesniąją elektronikos mokyklą, o dabar visai neblogai įsidarbino. Tačiau būdami visai atviri turėtume pasakyti, kad šis vaikinas dar neblogai mato, yra fiziškai tvirtas, o tai, kad turi regėjimo negalę ir invalidumo grupę, nuo darbdavio paprasčiausiai nuslėpė. Nuslėpė, nes, matyt, suprato, kad darbdavys nesukdamas sau galvos geriau pasirinks sveiką negu invalidą. LASUC rengiami namų ūkio pagalbininkai gali dirbti pensionuose, sėkmingai prižiūrėti ir tvarkyti privačius namus. Bėda tik ta, kad Lietuvoje nėra viduriniosios klasės, o tikrų turtuolių skaičius irgi nedidelis. Taigi ir tų privačių namų nedaug, ir neatrodo, kad artimiausioje ateityje jų smarkiai padaugės. Pensionuose mąstoma panašiai kaip apie kompiuterininkus: kam darbdaviui imti invalidą, jeigu už jo nugaros laukia dešimt sveikų? Jeigu nėra stimulo, darbdavys visada rinksis sveiką žmogų. Stimulas galėtų būti darbo biržos parama, bet čia prigalvojama tiek biurokratinių kliūčių, kad darbdavys dažnai numoja ranka ir pasako: "Nesukite jūs man galvos su ta darbo birža".
Apskričių, rajonų tarybų pirmininkai irgi nėra per daug suinteresuoti ieškoti naujų darbo vietų. Etatinis darbuotojas - toks kaip Vilniuje - čia gal ir nebūtinas, tačiau žiūrėti į šiuos dalykus vis tiek reikėtų rimčiau. Iš rajonų man skambina į Vilnių ir klausia, kaip sutvarkyti reikalingus dokumentus? Man tikrai nesunku pakonsultuoti darbdavį, jeigu nuo to neregiui ar silpnaregiui bus tik geriau, bet norėtųsi, kad ir apskrityse būtų veikiama aktyviau. Visuomenei per mažai pateikiame informacijos, ką sugeba ir ką gali neregys. Leidžiame lankstinukus, informacinius lapelius, bet ši informacija tų, kuriems ji skirta, arba nepasiekia, arba neveikia. Konkretus pavyzdys: kovo mėnesį per vieną iš televizijos kanalų buvo parodyta laida apie masažuotoją Stasį Buivydą. Po kelių dienų man jau skambina Naujamiesčio poliklinikos personalo skyriaus direktorė ir sako: "Girdėjau, kad labai profesionaliai yra parengti jūsų masažuotojai..." O iš kur ji girdėjo - aišku, matė per televiziją. Straipsniai spaudoje, lankstinukai - gerai, bet turime pripažinti, kad televizija dabar yra efektyviausia ir įtaigiausia informacijos priemonė, tai ir kalbėkime per ją apie neregius ir jų galimybes. Gana svarbūs valdininkai man ne kartą atvirai pasako: "Aš neįsivaizduoju, kaip jis dirbs".
Esu LASS Vilniaus miesto pirminės organizacijos pirmininkė. Mūsų organizacijoje daug žmonių, dirbančių ne LASS sistemoje. Visai nematančių tarp jų beveik nėra. Tai daugiausia silpnaregiai, II arba III gr. invalidai, jau dirbę tą patį darbą prieš susilpnėjant regėjimui. Apie kiekvieną tokį žmogų galima pasakyti: jam lengviau prisitaikyti. Čia yra labai didelis skirtumas tarp visiškai nematančių ir silpnaregių, ir negalima abiejų šitų grupių suplakti. Niekur nesusidūriau su analize, ką šiandien patys galime pasiūlyti regėjimo invalidams. Kodėl, pavyzdžiui, per šitiek metų nėra paruošta beveik nė vieno regėjimo negalę turinčio bibliotekininko, o juk ši specialybė silpnaregiui visai prieinama. Aklojo muzikanto profesija pasiteisino, o kodėl neregiai negali dirbti, sakysime, kultūros namuose kultūrinio darbo organizatoriais? Neseniai respublikinės darbo biržos surengtame seminare buvo pirmą kartą užsiminta, kad prie teritorinių darbo biržos skyrių turi būti atskiri padaliniai, kuriuose būtų rūpinamasi negalę turinčiais žmonėmis. Jeigu tokie padaliniai iš tikrųjų atsirastų ir pradėtų realiai dirbti, tai jau būtų šis tas. Teko dalyvauti seminaruose, kuriuose savo patirtį įdarbinant negalę turinčius žmones perteikė vokiečiai. Su vaiku tenai dirbama nuo paauglystės metų iki tol, kol jis įsidarbina pats. Kad būtų galima pasiūlyti tinkamiausią specialybę, reikia žinoti vaiko galimybes, reikia gerai jį patį pažinti, o kas geriau pažįsta vaiką negu tėvai ir mokytojai?"
SUEITI IR KALBĖTIS
Matyt, neatrasime jokių "amerikų" teigdami, kad neregių jaunuolių įdarbinimas - viena rimčiausių nūdienos problemų, iškylančių visiems, kas bent kiek laiko save atsakingais už šių žmonių ateitį. Straipsnyje sąmoningai pateikėme nuomonių "kratinį" - tiesa viena, tačiau kelių į ją gali būti daug. Sąmoningai nekėlėme ir nenagrinėjome tų problemų, kurių sprendimas priklauso ne tiek nuo mūsų pačių, kiek nuo valstybės. Žinoma, viskas tarp savęs susiję: nebus įstatymų, o kad ir bus, valdininkai jų nesilaikys - mūsų pastangos irgi nueis vėjais. Vis dėlto, būdami realistai, turime pripažinti, kad valstybės mes nepataisysime, visuomenės požiūrio į paprastą savo pilietį nepakeisime - kiek patys nuveiksime, tiek ir turėsime. Įstatymai yra svertai, kuriais galima išjudinti daugelį kartų už save sunkesnius akmenis, o gal net tikras uolas, bet darbo, kurį turėsime atlikti judindami tuos akmenis, niekas už mus neatliks ir jokia valstybė į pagalbą čia neateis.
Aiškėja ir dar vienas dalykas: žmonės, suinteresuoti neregių ir silpnaregių įdarbinimu, turėtų sueiti ir nuoširdžiai, neapsimetinėdami ir nesislėpdami vienas už kito, aptarti tai, kas visiems rūpi. Gal tai galėtų būti specialiai įdarbinimo problemoms skirtas apvalus stalas, gal koks kitoks neformalus susitikimas. Išvardinsime tik keletą galimų tokios diskusijos temų. Ar iš tikrųjų teksto rinkėjus kompiuteriu ir namų ūkio pagalbininkus ruošiame tiktai patys sau? Ar įmanoma visiška neregių integracija be jokių sąsajų su aklųjų organizacija? Pagaliau ar tokia integracija visada reikalinga ir visada pasiteisina? Štai Vilniaus ir Alytaus apskričių taryboje dirba jaunas, gabus ir daug kam jau suspėjęs padėti neregys teisininkas Giedrius Stoškus. Baigusį universitetą jį buvo bandyta įdarbinti atviroje visuomenėje - tąsyk nieko neišėjo, o gal ir gerai, kad neišėjo, dabar teisinės pagalbos eitume prašyti pas kitus. Tų klausimų nesunkiai galėtume prigalvoti ir daugiau, ir tikrai jie nebūtų nei išspausti per jėgą, nei išlaužti iš piršto. Rudenį Aklųjų ir silpnaregių sąjunga numato surengti jaunimo reikalams skirtą konferenciją. Reikia manyti, kad įdarbinimo partija čia bus "grojama" pirmu smuiku. Tai puiku, bet ar vienos konferencijos pakaks? Ar nesibaigs jaunimo problemų kėlimas su Jaunimo metais?
