GYVENIMO AKTUALIJOS


Alvydas VALENTA

KADA TURĖSIME SAVO MERĄ?


Retas mūsų nėra girdėjęs apie rateliuose sėdėjusį ir Ameriką valdžiusį F. Ruzveltą. Retas nėra skaitęs ar bent jau girdėjęs apie tai, kad Anglijoje ar kurioje kitoje užjūrio karalystėje esama neregių parlamentarų, ministrų, merų ir šiaip visokių labai įtakingų visuomenės veikėjų. Tai akivaizdūs faktai ir akivaizdžios tiesos. Visų šitų istorijų veiksmas dažniausiai vyksta tolimoje užjūrio karalystėje, o mes gyvename čia ir dabar - toje šalyje, kur Lietuva vadinas, ir tuo metu, kai negalią turintis žmogus daugeliui jos piliečių vis dar asocijuojasi su kažin kuo prastesniu ir ne tokiu tobulu kaip tasai, kuris tos negalios neturi. Ne viskas yra taip beviltiškai blogai - tris kartus į Lietuvos Respublikos Seimą savo kandidatūrą kėlė rašytojas Jonas Mačiukevičius, vieną kartą - neregys Juozapas Kairys, Šiaulių miesto tarybos nariu nuo 1990 iki 1995 m. buvo taip pat neregys Edvardas Žakaris. Tačiau žodžiai "aklieji ir politika", "aklieji ir didžioji politika" mūsų ausyse vis dar skamba kaip ne visiškai suderintas muzikos instrumentas. Turime prisipažinti, kad ir mes jį pradėjome "derinti" kiek vėlokai - prieš pat svarbiausią koncertą - savivaldybių rinkimus. Vis dėlto reikia manyti, kad tokių "koncertų" Lietuvoje bus dar ne vienas ir ne du, o todėl ir mūsų pastangos bei geri norai nenueis veltui.
    
NUSIBODO
     LASS apskričių tarybų duomenimis, į savivaldybių tarybas visoje Lietuvoje šiais metais kandidatavo šeši regėjimo negalią turintys žmonės - du Vilniuje, trys Šiauliuose ir vienas Raseiniuose. Tai vilniečiai Kęstutis Ancuta ir Vladas Bagdonas, šiauliečiai - Elena Dinienė, Ginta Petrauskienė ir Edvardas Žakaris bei raseiniškė Veronika Čirvinskienė. Du iš jų - K. Ancuta ir E. Žakaris - nemato visiškai, o likusieji keturi dar turi regėjimo likutį. E. Žakaris vieną kartą - 1990-1995 m. - jau buvo išrinktas į Šiaulių miesto tarybą kaip pramonininkų asociacijos atstovas. Likusieji penki savo kandidatūras į savivaldybių tarybas kėlė pirmą sykį. Kokias partijas aklieji ir silpnaregiai pasirinko šiais metais, koks tose partijose yra jų svoris?
     V. Bagdonas - "Socialdemokratija-2000", rinkiminiame sąraše devintas;
     V. Čirvinskienė ir K. Ancuta - Naujoji sąjunga (socialliberalai), rinkimų sąraše Veronika buvo pirma, o Kęstutis - dešimtas;
     E. Dinienė - Lietuvos ūkio partija, rinkimų sąraše pirmoji;
     G. Petrauskienė ir E. Žakaris - Lietuvos socialdemokratų partija. Rinkimų sąraše G. Petrauskienė keturiolikta, o E. Žakaris - ketvirtas.
     Kodėl mūsų žmonės apskritai eina į politiką? Ko iš jos tikėjosi, ko laukė, ką žadėjo duoti patys?
     V. Bagdonas. Kaip menininkas dar prieš dvejus ar trejus metus nesiruošiau tapti nei kurios nors partijos nariu, nei dalyvauti politinėje veikloje. Maniau, kad ir toliau dainuosiu - tiek dešiniesiems, tiek ir kairiesiems. Deja, atsitiko kitaip. Esu ne tik artistas, bet ir "Vilniaus" choro direktorius. Dažnai tenka su įvairiais pasiūlymais, projektais varstyti valdininkų kabinetų duris - lyg ir išklauso, supranta, bet paskui paaiškėja, kad iš tų tavo idėjų ar projektų buvo vos nepasišaipyta... Lietuvoje gyvenimas susiklostė taip, kad jeigu už tavęs nėra aktyvios politinės jėgos ar grupuotės, tai niekas su tavimi ir nesiskaito. Einant kartu su viena ar kita politine partija, atsiranda daugiau galimybių padėti žmonėms, kad ir tam pačiam chorui "Vilnius". Kaip ir socialdemokratai, esu prieš laukinį kapitalizmą: vaikai, nelankantys mokyklų, seneliai, pagaliau narkomanai - visi yra tos pačios valstybės piliečiai. Imponuoja "Socialdemokratija-2000" lyderio Rimanto Dagio nuostata pakilti virš atskirų partijų interesų ir dirbti valstybės labui.
     K. Ancuta. Socialliberalai - tai jauna, gyvybinga partija. Pas mus nėra vienvaldystės, vertinamas kiekvienas žmogus, gerbiama kiekviena nuomonė ir į ją įsiklausoma. Aš pats esu šios partijos socialinių reikalų komiteto pirmininkas. Seniai pažįstu partijos lyderį Artūrą Paulauską - tai irgi iš dalies lėmė mano apsisprendimą dalyvauti Naujosios sąjungos politinėje veikloje.
     V. Čirvinskienė. Einu į politiką todėl, kad kiekvienais metais žada panaikinti tiflopedagogo etatą ir kiekvienais metais reikia dėl jo kariauti! O jeigu rimtai, tai dažnai tenka girdėti nuomonių, kad gal tokiems žmonėms to ar kitko nereikia, gal jiems geriau internatas ir pan. Taigi tas tiflopedagogo etatas nėra tiktai mano vienos reikalas. Politika rimčiau pradėjau domėtis nuo prezidento rinkimų. Man patinka, kad mūsų partija veikli, joje daug jaunimo. Šiuo metu esu Naujosios sąjungos Raseinių skyriaus pirmininkė. Būdama savivaldybės taryboje, daugiausia dėmesio skirčiau švietimui.
     E. Dinienė. Pati savęs nelaikau kokia nors didele politike, nors esu Lietuvos ūkio partijos Šiaulių skyriaus pirmininkė. Kartu esu ir Šiaulių autobusų parko darbininkų sąjungos pirmininkė. Šiauliuose labai didelė bedarbystė - greitai iš šiukšlynų bus daugiau imančių nei į juos pilančių, vaikai nelanko mokyklų, nes tėvai neturi pinigų. Savivaldybė iki šiol šių problemų beveik nesprendė. Tai ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių apsispręsti ir pačiai eiti į politiką. Jeigu būsiu išrinkta į Šiaulių miesto tarybą, pirmiausia stengsiuosi spręsti problemas, susijusias su bedarbyste: žmonės turi dirbti, o tais, kurie negali dirbti, turi būti pasirūpinta.
     G. Petrauskienė. Man patinka socialdemokratų socialinė politika. Patinka ne tik tai, ką jie skelbia, bet ir tai, kaip jie šias savo pačių deklaruojamas nuostatas vykdo. Šiauliuose su socialdemokratais mus sieja seni bičiuliški ryšiai - savivaldybėje dirbantys jų partijos nariai mūsų žmonėms padeda visada, kai tik gali, o ne tik prieš rinkimus. Visa tai turėdama galvoje ir pasirinkau šitą partiją. Dalyvaujant miesto tarybos veikloje, atsirastų platesnės galimybės geriau padėti socialiai remtiniems žmonėms - pensininkams, invalidams.
     E. Žakaris. Pritariu socialdemokratų partijos programinėms nuostatoms, pasitikiu partijos lyderiais. Kodėl keliu savo kandidatūrą į miesto tarybą? Nusibodo atsimušinėti į valdininkų statomas abejingumo sienas. Jeigu turi tribūną, tada lengviau reikšti savo norus, mintis, daugiau šansų, kad būsi bent išklausytas.
     Taigi priežastys, skatinusios mūsų žmones eiti į politiką, panašios. Viena jų - ieškojimas platesnių galimybių, kaip padėti kitiems neregiams. Antrą priežastį, kurią paminėjo beveik visi apklausti kandidatai, galima būtų pavadinti taip: "nusibodo". Nusibodo matyti aplinkui netvarką ir neteisybę, nusibodo maldauti ir prašinėti, atėjo supratimas: jeigu nepadarysiu aš, tai už mane niekas ir nepadarys.
    
EIKITE PATYS IR DARYKITE!
     Ką mano apie neregių dalyvavimą politikoje patys politikai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovai?
     Kovo 8 dieną LASS Vilniaus kultūros namuose įvyko susitikimas su Seimo nare, pažįstama tikriausiai ir jaunam, ir senam, - Nijole Oželyte. Susitikimas skirtas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, tačiau kalbos jame buvo toli gražu nešventiškos. Anot N. Oželytės, žmonės dažniausiai būna verti tokio gyvenimo ir tokios valdžios, kokią patys išsirenka. Vienintelis būdas gyventi geriau - pradėti keistis patiems, eiti į valdžią, keisti susikompromitavusius valdininkus, dirbti už juos sąžiningiau, atsakingiau, profesionaliau. "Nepatinka valdžia, manote, kad nieko nedaro jūsų labui, - reikalaukite, kad partijos gintų jūsų interesus, kad įtrauktų jūsų žmones į savo rinkiminius sąrašus, patys eikite į valdžią! Jeigu šito nedarysite jūs, už jus padarys kiti, bet tada neaimanuokite ir neieškokite kaltų."
     LASS pirmininkas Osvaldas Petrauskas. Daugelyje Vakarų Europos valstybių, turinčių senas demokratijos tradicijas, aklųjų organizacijų vadovai dalyvauja politinių partijų veikloje, kelia savo kandidatūras į parlamentą. Lietuvoje yra kiek kitaip: aktyviai dalyvaujant kokios nors partijos veikloje ir, tai partijai pralaimėjus rinkimus, didelė tikimybė, kad gali prasidėti sąskaitų suvedinėjimas, o tada nukentėtų visa organizacija. Dėl šios priežasties invalidų organizacijų vadovai linkę susilaikyti nuo aktyvesnės politinės veiklos. Kad patys neregiai dalyvauja politinėje veikloje, sveikintinas dalykas, nes šitaip jie geriau gali padėti ir sau, ir kitiems neregiams. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, tiek mes, tiek ir kiti invalidai labai norėjome turėti savo atstovų Seime. Bet atrodo, kad dalyvavimas savivaldybių tarybų darbe mums galėtų duoti daugiau naudos nei buvimas Seime. Mat patekęs į kurios nors savivaldybės tarybą net ir vienas mūsų žmogus šį tą galėtų nuveikti, pagelbėti savo miesto neregiams. Kaip rodo praktika, Seime vienas deputatas, jeigu už jo nestovi reali politinė jėga, gali labai nedaug. Tad ateityje mums gal net labiau reikėtų orientuotis į savivaldybių negu į Seimo rinkimus. Būdami realistai turėtume pripažinti, kad į savivaldybių tarybas neregiui ir patekti lengviau. Praėjo vieneri, rudenį vyks kiti rinkimai. Už kokias partijas balsuoti - kiekvieno žmogaus privatus reikalas. Patirtis, ypač Skandinavijos šalių, rodo, kad mums, neregiams, palankiausios socialdemokratinės pakraipos ir centristinės partijos. Esant šioms partijoms valdžioje, galima tikėtis daugiau lengvatų, geresnio pagalbinių priemonių kompensavimo.
     Ar išsipildė neregių viltys patiems pradėti tvarkyti savo gyvenimą, patiems daryti tai, ką iki šiol darė nelabai išmanydami ir nelabai mokėdami kiti? Iš dalies - taip, iš dalies - ne. Iš šešių mūsų organizacijos narių, kėlusių savo kandidatūras į savivaldybių tarybas, sėkmė lydėjo tik du - V. Čirvinskienę Raseiniuose ir E. Žakarį Šiauliuose. Labai nedaug tetrūko, kad Vilniuje irgi būtume turėję savo deputatą - K. Ancutą. Pernelyg džiaugtis lyg ir nėra kuo. Tačiau kažin ar verta ir nusiminti? Svarbiausia, matyt, čia būtų tai, kad mūsų žmonės jau suprato, jog gali ir net turi eiti į politiką. Kas eina - anksčiau ar vėliau ateis, kas siekia - pasieks.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]