VAIKYSTĖS KELIAS
Keliukas ratų išraižytas,
Žole apaugęs jis seniai,
Jau pamirštas, seniai matytas,
Kuriuo bėgiojau čia dažnai.
Nes jo gale radau aš draugą
Abu čia žaidėme kadais.
Girdėjom šaltą pūgą staugiant
Ir plyšavom su vyturiais.
O ten, prie gluosnio, pasislėpę,
Šiaudų mes rentėme namus,
Lindėjom daržinės palėpėj,
Globojom Rainės kačiukus.
Šis kelias senas, išraižytas
Pasaulin išvedė mane.
Jis buvo naujas, nematytas,
Ir šaukė man: "Skubėk, eime"!
PALIKAI MANE VIENĄ
Pirkelė tuščia šiam pasauly plačiam
Prie ošiančio miško prigludus.
Guodžia miško rauda ją dienoj ir nakčia -
Prie ko aš priglusiu pabudus.
Ėjom dviese kartu per bėdas ir džiaugsmus,
Mynėm platų gyvenimo taką.
Nors ir buvo sunku, užauginom vaikus,
Bet širdis tau nustojo jau plakus.
Skundas dega širdy - kiek dienų praeity
Mes praleidom lyg triūsiančios skruzdės.
Tad riedėk, oi, riedėk, ašarėle karti,
Griūva mūsų jaukus gimtas lizdas.
Pirkelė tuščia šiam pasauly plačiam
Ir ugnelė jauki baigia degti.
Per miegus, nežinau, gal sušuksiu aš tau,
Kas paguos mane nerimo naktį?
